Dėl ko mes mokomės?

Parašyt šia tema galvojau senokai, bet dabar iš esmės tam tinkamiausias laikas – aukštojo mokslo reforma, baigiamieji egzaminai, stojimo į aukštąsias mokyklas karštinė…
Pataisykit mane jeigu klystu, bet man kažkodėl atrodo, kad didžioji (bandau spėt, kad apie 90%) dalis siekiančiųjų aukštojo mokslo iš tiesų siekia ne mokslo, o diplomo. Dalis iš jų, esu tikras, netgi sutiktų nusipirkt diplomą, jei būtų garantuoti, kad apgavystė niekada neišaiškės. Ačiū Dievui tokių garantijų niekas duoti negali…. Nors gal ir būtų gerai – universitetuose mokytųsi išsilavinimo, o ne diplomų siekiantys jaunuoliai.
Tokia situacija neturėtų stebinti, juk kas mūsų visuomenėje yra diplomas? Ženklas. Tik dėja ne išsilavinimą, o tam tikrą socialinę padėtį (arba galimybę tą padėtį užimti) liūdijantis ženklas. Arba antpečiai, kaip kadaise rašė Leonidas Donskis.

Ką apie mogaus išsilavinimą (išprusimą, apsiskaitymą, mąstyseną, klutūringumo, sąmoningumo lygį) parodo diplomas? Ypač, tarkime,  įstaigos, kurios bakalauro diplomą per du metus (!) sugebėjo gauti Vytautas Šustauskas ir kurioje dėstytojauja tokie mokslo pasaulio šviesuliai, kaip Antanas Bosas? Palieku šį klausimą atvirą…..
Mane asmeniškai nervina, kai žmonės teiraudamiesi “kaip sekasi mokslai“, klausia ne to, ko logiškai mąstant turėtų klaust (ko išmokai, ką sužinojai), jie klausia kiek priartėjai prie diplomo. Popiergalio, kurio man asmeniškai visiškai nereikia…
Gerai, sakysit, o kaip tada įrodyti būsimam darbdaviui, kad galvoje nešvilpauja vėjai? Sunkus klausimas, vienareikšmiškai atsakyt sunku. Bet esu įsitikinęs, kad aukštojo mokslo diplomas šiuo metu yra tiek devalvuotas, kad net ir rimtą, tikrą, nuoširdžiai pasiektą aukštąjį išsilavinimą turintis žmogus nelabai gali juo džiaugtis. Įsivaizduodamas save darbdavio vietoje, manau, kad verčiau duočiau potencialiam kandidatui išspręsti IQ testą (nors tai, žinoma, lėkštas išbandymas) ar tiesiog nuoširdžiai ir apgalvotai su juo pasikalbėčiau. Dažnai net ir neilgas pokalbis su žmogumi rimtesnėmis temomis, pasako žymiai daugiau nei diplomas, kurį šiais laikais turi kas antras sutiktas alubaryje……

Ar ką nors galima pakeisti? Žinoma, klausimas tik, kaip lengvai ir kaip greitai. Gyvename visuomenėje, kurioje visi nori stovėt laipteliu aukščiau už kitą. Dėja tie laipteliai toli gražu nėra pagrįsti vertybėmis ar žiniomis. Jie sulipdyti iš diplomų, automobilių prabangumo ir nekilnojamojo turto vertės. Esu ne kartą pastebėjęs, kaip pasikeičia žmogaus bendravimas su aplinkiniais apgynus disertaciją, ar pakilus karjeros laiptais. Iš tokios visuomenės “išmušti“ vieną iš jos vertybių (tiksliau fetišų) nebus lengva. Ir nesupraskit klaidingai, vertybė dabar ne aukštasis mokslas, o jo diplomas.
Prisimenate kokius viražus krėtė Viktoras Uspaskich, savo diplominio skandalo metu? Sukosi smarkiau nei visų rinkiminių kampanijų metu…. Ir kam? Nuo to, kad jis tą diplomą atrado (arba jei būtų neatradęs) tapo protingesniu ir tinkamesniu užimti ministro pareigas? Nesuvokiu tokios logikos, nors tu ką….
Dabartinis masinis aukštasis mokslas man panašus į iniciaciją – įšventinimo į tam tikrą klubą procedūrą. Visi užsimanę tapti klubo nariais, privalo keletą metelių keliaklūpščiauti prieš vyresniuosius klubo narius (dėstytojus) ir atlikinėti tam tikrus ritualus (procedūros, padedančios dėstytojams kopti akademinės karjeros laiptais). Praėję šių išbandymų kelią, tampa klubo nariais, su visa atributika ir ženklinimu

Jums tai neatrodo juokinga? Man net nejuokinga…..

Vėl grįžtu prie klausimo ką ir kaip mes galime pakeisti. Pirmiausia, jei žinoma su šiomis nuomonėmis sutinkate, turime kelti klausimus, rašyti, diskutuoti ir ypač su tokios diplomų visuomenės gynėjais. Tuo pačiu turėtume skatinti vyriausybę ir seimą atlikinėti ne tik ekonominę švietimo reformą, bet ir esminę, pačius Lietuvos aukštojo mokslo principus keičiančią. Ar Lietuvai reikia šitiek apgailėtino lygio universitetų, kurie seniai tapo diplomų fabrikais? Ar reikia tokios masės aukštąjį išsilavinimą diplomą turinčių piliečių? Kam šaliai reikalinga visiškai bevertė, devalvuota, tačiau visiem lengvai prieinama aukštojo mokslo sistema?
Laukiu Jūsų minčių, kritikos ir pasiūlymų.

Kur riba tarp patriotizmo ir nacionalizmo?

Kadangi ką tik praėjo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena, norėčiau išprovokuot diskusiją patriotizmo/nacionalizmo tema.
Vilniuje buvo eitynės – be incidentų, kaip pernai, bet ar ne dėl to, kad šį kartą policija buvo žymiai geriau pasirengus?
Pamenu koncertą Vilniuje vasario 16 tosios proga – susirinko tauta, visi ir jauni, ir seni, su vaikais, su tėvais. Visi buvo linksmi, šventiškai nusiteikę – taip aš suprantu valstybės šventę. Na bet tiek pernykštės tiek šiemetinės kovo 11 tosios eitynės man pasirodė tik, kaip piktų, intelekto nesužalotų fizionomijų eisena, bandant pademonstruot savo “patriotiškumą“. Gal būt buvo visokių žmonių – nebuvau, nežinau. Sprendžiu iš nuotraukų.
Ir vis tik, kaip Jūs suprantate patriotiškumą? Aš laikau save patriotu,  nes

• myliu savo šalį;
• gyvenu joje, dirbu, moku mokesčius;
• dalyvauju rinkimuose, nesu abejingas šalies politinei padėčiai;
• nors turiu problemų su lietuvių kalbos gramatika, man patinka lietuvių kalba ir stengiuosi taisyklingai ją vartot;
• didžiuojuosi savo tautybe, neketinu niekur išvažiuot ir asimiliuotis su kita tauta;
• domiuosi tiek savo, tiek kitų tautų istorija.

Tačiau man nesuprantamas noras, kad Lietuvoje gventų tik lietuvių tautybės žmonės, kad Lietuva būtų izoliuota, nepriklausanti politiniams, kariniams blokams valstybė, nesuprantu akivaizdžiai nacistinių simbolių naudojimo “patriotizmui“ išreikšti, nepateisinu ksenofobijos, buko antisemitizmo ir kitų valstietiškos netolerancijos požymių.
Pabandykim viską panagrinėt plačiau.

Kas valdo Lietuvą? Pyktis, sakyčiau….

Žinot turiu tokį keistą šiuolaikiniam, jaunam žmogui (o gal toks neesu….) įprotį – klausausi žinių per radiją 🙂 Vairuojant. Žinot kodėl man tai patinka? Ne vien dėl to, kad gan operatyviai ir “neotchodia ot kasy“ sužinai naujienas – patinka man radijo klausytojų ir laidų dalyvių komentarai. Tai ne internetiniai komentarai, kurių jau senokai nebeskaitau (ne, ne savo ar kitų bloguose,o  naujienų tinklapiuose). Internete gali rašyt kas nori ir ką nori – prirašoma tiek visiško šlamšto, kad surast gerų minčių darosi kraupiai sunku. Skambint į radiją ir ten dėstyt savo mintis reikia drąsos ir ryžto. Drąsūs žmonės man patinka. Dėje negali nepastebėt dar vienos komentatorių savybės – pykčio.