Dėl ko mes mokomės?

Parašyt šia tema galvojau senokai, bet dabar iš esmės tam tinkamiausias laikas – aukštojo mokslo reforma, baigiamieji egzaminai, stojimo į aukštąsias mokyklas karštinė…
Pataisykit mane jeigu klystu, bet man kažkodėl atrodo, kad didžioji (bandau spėt, kad apie 90%) dalis siekiančiųjų aukštojo mokslo iš tiesų siekia ne mokslo, o diplomo. Dalis iš jų, esu tikras, netgi sutiktų nusipirkt diplomą, jei būtų garantuoti, kad apgavystė niekada neišaiškės. Ačiū Dievui tokių garantijų niekas duoti negali…. Nors gal ir būtų gerai – universitetuose mokytųsi išsilavinimo, o ne diplomų siekiantys jaunuoliai.
Tokia situacija neturėtų stebinti, juk kas mūsų visuomenėje yra diplomas? Ženklas. Tik dėja ne išsilavinimą, o tam tikrą socialinę padėtį (arba galimybę tą padėtį užimti) liūdijantis ženklas. Arba antpečiai, kaip kadaise rašė Leonidas Donskis.

Ką apie mogaus išsilavinimą (išprusimą, apsiskaitymą, mąstyseną, klutūringumo, sąmoningumo lygį) parodo diplomas? Ypač, tarkime,  įstaigos, kurios bakalauro diplomą per du metus (!) sugebėjo gauti Vytautas Šustauskas ir kurioje dėstytojauja tokie mokslo pasaulio šviesuliai, kaip Antanas Bosas? Palieku šį klausimą atvirą…..
Mane asmeniškai nervina, kai žmonės teiraudamiesi “kaip sekasi mokslai“, klausia ne to, ko logiškai mąstant turėtų klaust (ko išmokai, ką sužinojai), jie klausia kiek priartėjai prie diplomo. Popiergalio, kurio man asmeniškai visiškai nereikia…
Gerai, sakysit, o kaip tada įrodyti būsimam darbdaviui, kad galvoje nešvilpauja vėjai? Sunkus klausimas, vienareikšmiškai atsakyt sunku. Bet esu įsitikinęs, kad aukštojo mokslo diplomas šiuo metu yra tiek devalvuotas, kad net ir rimtą, tikrą, nuoširdžiai pasiektą aukštąjį išsilavinimą turintis žmogus nelabai gali juo džiaugtis. Įsivaizduodamas save darbdavio vietoje, manau, kad verčiau duočiau potencialiam kandidatui išspręsti IQ testą (nors tai, žinoma, lėkštas išbandymas) ar tiesiog nuoširdžiai ir apgalvotai su juo pasikalbėčiau. Dažnai net ir neilgas pokalbis su žmogumi rimtesnėmis temomis, pasako žymiai daugiau nei diplomas, kurį šiais laikais turi kas antras sutiktas alubaryje……

Ar ką nors galima pakeisti? Žinoma, klausimas tik, kaip lengvai ir kaip greitai. Gyvename visuomenėje, kurioje visi nori stovėt laipteliu aukščiau už kitą. Dėja tie laipteliai toli gražu nėra pagrįsti vertybėmis ar žiniomis. Jie sulipdyti iš diplomų, automobilių prabangumo ir nekilnojamojo turto vertės. Esu ne kartą pastebėjęs, kaip pasikeičia žmogaus bendravimas su aplinkiniais apgynus disertaciją, ar pakilus karjeros laiptais. Iš tokios visuomenės “išmušti“ vieną iš jos vertybių (tiksliau fetišų) nebus lengva. Ir nesupraskit klaidingai, vertybė dabar ne aukštasis mokslas, o jo diplomas.
Prisimenate kokius viražus krėtė Viktoras Uspaskich, savo diplominio skandalo metu? Sukosi smarkiau nei visų rinkiminių kampanijų metu…. Ir kam? Nuo to, kad jis tą diplomą atrado (arba jei būtų neatradęs) tapo protingesniu ir tinkamesniu užimti ministro pareigas? Nesuvokiu tokios logikos, nors tu ką….
Dabartinis masinis aukštasis mokslas man panašus į iniciaciją – įšventinimo į tam tikrą klubą procedūrą. Visi užsimanę tapti klubo nariais, privalo keletą metelių keliaklūpščiauti prieš vyresniuosius klubo narius (dėstytojus) ir atlikinėti tam tikrus ritualus (procedūros, padedančios dėstytojams kopti akademinės karjeros laiptais). Praėję šių išbandymų kelią, tampa klubo nariais, su visa atributika ir ženklinimu

Jums tai neatrodo juokinga? Man net nejuokinga…..

Vėl grįžtu prie klausimo ką ir kaip mes galime pakeisti. Pirmiausia, jei žinoma su šiomis nuomonėmis sutinkate, turime kelti klausimus, rašyti, diskutuoti ir ypač su tokios diplomų visuomenės gynėjais. Tuo pačiu turėtume skatinti vyriausybę ir seimą atlikinėti ne tik ekonominę švietimo reformą, bet ir esminę, pačius Lietuvos aukštojo mokslo principus keičiančią. Ar Lietuvai reikia šitiek apgailėtino lygio universitetų, kurie seniai tapo diplomų fabrikais? Ar reikia tokios masės aukštąjį išsilavinimą diplomą turinčių piliečių? Kam šaliai reikalinga visiškai bevertė, devalvuota, tačiau visiem lengvai prieinama aukštojo mokslo sistema?
Laukiu Jūsų minčių, kritikos ir pasiūlymų.

28 responses to this post.

  1. “Gerai, sakysit, o kaip tada įrodyti būsimam darbdaviui, kad galvoje nešvilpauja vėjai? Sunkus klausimas, vienareikšmiškai atsakyt sunku.“

    Ne taip ir sunku. Įrodinėti reikia savo nuveiktų darbų pavyzdžiais, savo inteligencija ir žiniomis. Darbdaviai šiais laikais lygiai taip pat žino “diplomo“ problemą, tad ~66% mano susidurtų atvejų tai – grynai formalumas darbo skelbime. Žinoma, jei tai – ne valstybinė įstaiga. Ar kokia Labai Rimta Pozicija Labai Rimtoje Kompanijoje, kurioje bet kuriuo atveju nuobodu dirbti.

    “Iš tokios visuomenės “išmušti” vieną iš jos vertybių (tiksliau fetišų) nebus lengva.“
    O niekas rimtai ir nebando. Ir vargu ar kada bandys. Nes tai – kova su vėjo malūnais.

    “Visi užsimanę tapti klubo nariais, privalo keletą metelių keliaklūpščiauti prieš vyresniuosius klubo narius (dėstytojus)“

    Tai kad ir daugumai dėstytojų tai giliai dzin. Jie rutiniškai praveda paskaitėles, studentai atklauso,
    paskui surezga egzaminą ir viskas. Laiko gaišimas abiems pusėms.

    Atsakyti

  2. Kaip tai, Adi, nieks nebando? O aš ką šiuo straipsniu darau? 🙂 Aišku, čia kaip su adata šarvo duris laužti, bet aš bandau. O jei tokių bandytojų, kaip aš bus šimtai, ar tūkstančiai – žiūrėk ir prabadysim tose duryse, bent skylutę 🙂
    Iš esmės sutinku dėl destytojų, bet ačiū Dievui dar ne visi tokie. Esu sutikęs dėja tik keletą, bet dėstytojų iš didžiosios raidės, kurie darbo prasmę mato savo žinių perteikimą studentams, jų išmokymą mąstyti ir turėti savo nuomonę. Su tokiais dėstytojais dirbti yra vienas malonumas. Bet dėja tokių mažuma ir visi jie, kiek teko sutikti yra senosios kartos inteligentai. Dauguma jaunųjų dėstytojų tėra tos pačios sistemos aukos, patys kankinti ir dabar kankinantys kitus…..

    Atsakyti

  3. “Aišku, čia kaip su adata šarvo duris laužti, bet aš bandau. O jei tokių bandytojų, kaip aš bus šimtai, ar tūkstančiai“

    Na taip, bet tie, kurie realiai turi galios ką keisti šioje srityje, paprastai tinklaraščių neskaito… Tenka pastebėti, kad nereaguoja net ir į spaudoje vis išlendančius paniurnėjimus (nors čia, sakyčiau, teisingai. Aš į spaudą irgi seniai nebekreipiu dėmesio, ypač nuo to laiko, kai pats joje pradėjau dirbti).

    “Iš esmės sutinku dėl destytojų, bet ačiū Dievui dar ne visi tokie. “

    Tikrai taip. Ir tokių paskaitos būdavo tikrai užkabinančios, net jei dėstomas dalykas ne prie širdies. Tik iš mano patirties, tokių nė 10% nebus.

    “Dauguma jaunųjų dėstytojų tėra tos pačios sistemos aukos, patys kankinti ir dabar kankinantys kitus…..“

    Na, kiek teko studijuoti (iš viso turbūt kokie 6 metai susidėtų), tai kažkaip ant piktybinių kankintojų taip ir neužtaikiau. Aišku, kiekvienas su savais gliukais, bet nepastebėjau atvejo, kad būtų buvusi perduota kankinimo estafetė.

    O dėl ko pats mečiau aukštąjį mokslą – dėl laiko švaistymo. _Privalomas_ lankymas dalykuose, kuriose nusenęs (tegul ir simpatiškas) seneliukas pusantros valandos švebeldžiuoja tai, ką pats gali susirinkti (tiesą sakant, net rinkti nereikia, užtenka googlinti) per 15* minučių? Visas semestras tam, kad TEORIŠKAI susipažinti su vienu duomenų bazių formatu? Briurokratija, o ne siekis išmokyti. Mokytis galiu ir pats. Ir nepalyginamai efektyviau.

    Šiaip man keista ir pati a.mokslo sistema Lietuvoje. Stoji pats dar gerai neįsivaizduodamas į ką, dažnai turėdamas tik miglotą fantaziją, kas tai turėtų būti, ir po visko TAI iš tavęs “padaro“. Gi daugumoje Vakarų universitetų yra kita sistema: tu pasirenki sritį, bet ir renkiesi paskaitas, dalykus. Ir pagal tai, ką (ir kaip) išklausęs, tave paskelbia tos ar kitos srities specialistu.

    ____________
    * Čia tiek daug laiko todėl, kad tais laikais (~2002) Google dar nebuvo toks galingas 🙂

    Atsakyti

  4. Adi, mane nuoširdžiai žavi tavo požiūris į mokslą. Maniškis panašus, tik aš vis dar bandau atrasti kažką naudingo universitete. Ir atrandu nebent tam tikrą žinių susiteminimą bei keletą įdomių asmenybių, kurių išminties malonu klausytis. Bet iš esmės taip – pačiam galima susirast ir išmokt viską, kas dėstoma universitete. Bet net ir įsisavinęs kelių studijų krypčių informaciją ir iš esmės turėdamas daugiau žinių už tūlą bakalaurą – neturi diplomo ir visuomenėje esi vertinamas žemiau. Mano galva tai yra nesamonė ir aš neketinu į ją įsivelt 🙂

    Atsakyti

  5. Posted by Aihara on 29 birželio, 2009 at 3:05 pm

    Bėda yra tame, kad tas aukštasis mokslas yra gerokai pervertintas – kiekvienas abiturientas susiduria su spaudimu, kad egzaminus turi išlaikyti tobulai ir įstot į prestižinę specialybę, o paskui kankintis “Labai Rimtoje Pozicijoje Labai Rimtoje Kompanijoje“, nors net ir į tokią vietą iš karto nepateksi – teks pradėt nuo žemiausios grandies, kuriai iš tiesų nei diplomo, nei aukštojo išsilavinimo nereikia. Kažkur teko skaityt, kad tik apie 10% absolventų dirba įgyto išsilavinimo srityje.

    Pati savo aukštojo išsilavinimo epopėją pradėjau kaip daugelis – gerai išlaikyti egzaminai nuvedė mane į VGTU Nekilnojamojo turto vadybos specialybę. Ten gavom gerą antausį, kai sužinojom, kad baigus mokslą iš karto pagal specialybę (Nekilnojamojo turto vertintojas) nedirbsim, reikės kažkiek metų dirbt toje srityje (agentu ar spamintoju), tada laikyti testą kažkokioje spec įstaigoje, ir tik tada gausi tą nelemtą pažymėjimą, leidžiantį daryti tai, ką jau trečiam semestre išmokai. Spjoviau aš į tą biurokratiją, seksizmą ir kirvizmą (dėstytojai labai džiaugsmingai sukirtinėjo merginas, nes atseit joms tiksliųjų mokslų srityje nėrą ką veikti) ir pradėjau dirbt. Tuo pat metu VGTU architektūrą metė ir mano brolis (tuo metu jis buvo įpusėjęs trečią kursą, kurį ėjo antrus metus dėl neišlaikyto projekto), nes suprato, kad architektūra – ne jam 🙂

    Dirbdama padavėja prisiminiau savo seną svajonę turėt savo kaboką ir apsisprendžiau stot į Vilniaus Kolegiją, Maitinimo verslo vadybą. Teko susidurti su gan dideliu pasipriešinimu – univero metimui ir stojimui į kolegiją prieštaravo tėvai, buvę klasiokai prie jų prisijungė sakydami, kad valios trūksta, o priėmimo komisijoj irgi aiškino, kad su mano balais tik universitete mokintis. (Brolis irgi įstojo į kolegiją, berods Vilniaus Statybos ir dizaino, supratęs, kad nori būt tattoo meistru :)). ir turiu pastebėt, kad mokslai kokybe universitetams nenusileidžia – tap, ten nedėsto dalies dalykų ir kai kurių dalykų kursas nėra toks išsamus, bet tai tik į gera – mokaisi daugiau su specialybe susijusių dalykų ir nereikia kalt absurdiškumų (kokio aukščio medžiai ir koks jų lapijos plotis, kokie yra saugos reikalavimai, statybinių medžiagų fiziniai parametrai ir t.t. – tai, ką galima žinyne pasižiūrėt ir tikrai beprasmiška laikyti galvoj). O be to, kolegijose dėstytojai šypsosi! 😀

    O dabar studijuoju koledže Danijoj. Mokslas nuo lietuviškojo skiriasi labai – kaip jau judviejų minėta, informaciją iš vadovėlių susirenki pats, dėstytojas yra ne žinių šaltinis, o veikiau tam tikros srities konsultantas. Atsiskaitymai yra orientuoti į analitinį mąstymą – kad ateityje galėtum vadovauti įmonei.

    Mano nuomone, idealus aukštasis mokslas būtų lietuviškos kolegijos ir daniško koledžo junginys – kad galėtum sužinot gan smulkmeniškai apie savo sritį (pvz, ViKo buvo paskaitos apie maisto prekes ir dietologiją – juk nešeri savo klientų hamburgeriais iš makdako :)) IR vystytum analitinį mąstymą.

    Grįžtant prie Lietuvos aukštojo mokslo problemų… Diplomas yra gerokai pervertintas (visi jo nori, nesvarbu kokio, bile turėt), dėl to nuvertėjęs (nes yra tokių, kurie jį nusiperka, absolventų per daug, ir universitetinis išsilavinimas paruošia vidurinės grandies darbuotojus, ne aukščiausios) – paradoksas 🙂 Kai nebebus masinės isterijos dėl universitetų diplomo ir ten dirbs žmonės, o ne kirviai, ir kai bus labiau norima dirbti tai, kas patinka, o ne tai, ko iš tavęs nori visuomenė – diplomas vėl turės vertę. Neabejoju, kad daugelis “vadybininkų“ nori augint savo daržoves, auklėti vaikus, kurti rūbus ar gaminti baldus, bet “kažkas iš aukščiau“ jiems liepė būt tuo, kas jie yra dabar.

    Atsakyti

  6. Aihara, iš esmės su visom tavo mintim galiu sutikt, tik norėčiau šiek tiek pakomentuot tavo teiginį apie kolegijų mokslo lygį. Teko ir man vienoj tokioj “mokytis“. Kodėl mano kelias pasuko ten, istorija ilga ir neesminė, bet faktas tas, kad ten neišmokau NIEKO (per du metus). Ten buvo dėstomi arba dalykai kuriuos reikia iškalt (arba “prasisukt“), kaip tarkim, aukštoji matematika, arba žemesnio nei vidurinės lygio, į kurių egzaminus galėdavai ateit absoliučiai nieko neskaitęs ir nesidomėjęs ir gaut teigiamą įvertinimą. Ką sekmingai ir dariau, kol galvoj neprašviesėjo…… Na įsivaizduok, jei per geografijos (studijavau turizmo administravimą) egzaminą reikia žemėlapyje parodyt kokį nors kalnyną, šalies sostinę ar įlanką. Jei gerai pamenu 7-8 klasės lygis. Jau nekalbu apie dėstytojus, nemokančius naudotis internetu…… Naiviai tikiuosi, kad man tiesiog nenuskilo su kolegija ir kitose lygis yra aukštesnis.
    Bet iš esmės kolegijų ir universitetų funkcijos turėtų būt skirtingos. Kolegijos turėtų ruošti specialistus, o universitetai turėtų teikti išsilavinimą. Tai skirtingi dalykai. Ir aš, asmeniškai, nemanau, kad kolegijas galima vadinti aukštojo mokslo įstaigomis. Tai iš esmės yra profesinis mokymas. Ne, ne kaip profkės, tiesiog jos teikia žmogui profesiją, o universitetai – išsilavinimą (na kokia profesija yra filosofija, istorija, atropologija – tai išsilavinimas, tam tikro žmogaus mentaliteto suformavimas).
    Dabar kolegijos tapo tiesiog lengvesniu keliu, tiem patiem diplomų medžiotojam. O turėtų būt (kaip tau, ar tavo broliui) žinių suteikimo įstaiga konkrečios profesijos siekiančiam asmeniui.

    Atsakyti

  7. Posted by kobe8 on 29 birželio, 2009 at 6:05 pm

    Va, kolega palietėt mano mėgiamą temą 🙂

    Šiaip pats VGTU bagiau cielus 2,5 kurso ir nusprendžiau kad tos beprasmybės daugiau kęsti negaliu. Šiuo metu dirbu darbą tokį kokį kogero norėčiau dirbti visą gyvenimą ir nejaučiu jokio žinių, kurias galėčiau pasiekti studijuodamas, stygiaus. Tik vat tėvai bruka kad be diplomo ( svarbiausia niekada nesako kad be žinių:) nė pro kur… Kadangi pats manau kad į diplomą yra žiūrima tik valstybiniame darbe, manau kad ir be popieriuko galima kažką pasiekti. Kažkaip nesitiki, kad jeigu būsi geras darbuotojas tavęs nepaaukštins ar nepadidins atlyginimo vien dėl to kad neturi popieriuko, arba kad atleis ir priims tą kuris turi popieriuką 🙂

    Aišku gerbiu tuos kurie visgi mokosi, bet masinis stojimas į aukštąją juokingas, po kiek metų išgyvensime tvarkingų “working class“ atstovų, kadangi jaunimas šiais laikais nori tik vadovaut 🙂

    Atsakyti

  8. Dievaži esu maloniai nustebintas, kad esu ne vienas Don Kichotas kovoje su diplomų vėjo malūnais. 🙂
    Kobe8, aš taip pat gerbiu tuos kurie mokosi. Bet ne tuos, kuriems alma mater tėra kaip diplomų skyrius maximoje….

    Atsakyti

  9. Posted by Aihara on 30 birželio, 2009 at 12:14 am

    Zibaila, manau, kad tau tiesiog nepasisekė 🙂 nes tiek aš, tiek brolis studijom esame labai patenkinti. Aišku, nėra viskas tobula, bet kur taip yra?
    Dėl universitetų pritariu, jie turėtų ruošti mokslininkus, bet daugelis į juos žiūri kaip į profesijų kalves. Deja, jie nėra nei viena, nei kita 🙂

    O stebėtis nėra ko, nes dabartinė (ar buvusioji… nežinia kas nuo rudens bus) sistema yra tikrai supuvusi ir tik diplomų pirkėjai gali ja džiaugtis.

    Atsakyti

  10. Universitetinis lavinimasis, o vėliau išsilavinimas (tai vainikuoja diplomas) mano suvokimu turi vieną malonų dalykėlį: besimokant tenka bendrauti su akademiniu jaunimu, baigus su išsilavinusiais žmonėmis (jei jų rate gauni darbą). Tai žymiai maloniau, patogiau negu bendrauti su tais, kurie net prie alaus beviltiškai nuobodžias kalbeles varinėja. Tikimybė, kad turėsi geresnį darbą taip pat išlieka. Tai antras pliusas. Bent dėl šių dviejų priežasčių motyvacija mokytis turėtų išlikti. Kai kalbame apie mokslų kokybę, reikalingų žinių gylį, mokestį už mokslą – štai čia norisi dėti minusiukus. Pažįstu vaikinuką informatiką, kuris savo dėstytuvui neatsargiai leptelėjo, jog jo žinios truputėlį senstelėjusios. Tai lydėjo liūdnos pasekmės. Gerai, kad studentas įrodė, jog jis teisus, jau turi bakalaurą ir dar studentas dirbdamas buvo darbdavių gerai vertinamas.

    Atsakyti

  11. Posted by moosestaff on 30 birželio, 2009 at 1:14 pm

    Yeah, bendravimas su akademiniu jaunimu – įdomu, bet tik aukštesniuose kursuose, kai jau nubyra tie, kurie net prie alaus beviltiškai nuobodžias kalbeles varinėja. O tokių pirmuose kursuose – minios.

    O dėl informatiko sukritikavimo – vienas pažįstamas panašiu būdu ir savo pirmąjį darbą gavo 🙂 Nurodė dėstytuvui klaidą, tai tas ir pasiūlė jo kompanijoje programeriu dirbt 🙂

    Atsakyti

  12. Dzilbau, man regis tamsta kalbate apie motyvaciją mokytis ir siekti išsilavinimo. Čia aš nieko nekvestionuoju. Mokytis noriu ir tikiuos, kad turėsiu galimybių tai daryt visą gyvenimą (vienokiom ar kitokiom formom). Aš gi, kalbėjau apie motyvaciją gauti diplomą, kurios aš asmeniškai neturiu, nes nematau tame popiergalyje jokios prasmės. Mano galva tai diplomas yra nevykęs bandymas supaprastintai nustatyti žmogaus išsilavinimą. Nevykęs todėl, kad jis nieko neparodo. Kieno išsilavinimas didesnis, žmogaus turinčio diplomą, bet jį gavusio pirktų referatų, nusirašinėjimo ir pataikavimo ne visada išmintingiems dėstytojams dėka, ar žmogaus, kad ir savarankiškai, bet nuoširdžiai skaitančio, besidominčio, besimokančio, bet neturinčio diplomo. Aš manau, kad antrojo, tačiau visuomenėje vyrauja nuomonė, kad pirmojo.
    Šiuo metu pats mokausi universitete, nes matau, kad jis gali man suteikti įdomių ir naudingų žinių, be to jame dėstytojauja nemažai įdomių asmenybių (tiesa, kiek jau teko susidurt – apgailėtinų taip pat). Bet kodėl praktiškai visiem aplink atrodo, kad mokymasis teturi vieną tikslą ir natūralią pabaigą – diplomą? Kodėl jaučiuosi balta varna, nes mokausi (ir moku už tai man nemažus pinigus) dėl paties mokslo, o ne dėl diplomo. Kodėl jei aš, tarkim, sugalvočiau to diplomo apskritai neimti (iš principo), visuomenėje būčiau laikomas be išsilavinimo, o mano mokymosi metai traktuojami, kaip veltui sugaištas laikas ir iššvaistyti pinigai? Durnelis, kitaip tariant 🙂
    Suprantu kodėl siekiant karjeros valstybės tarnyboje ar tam tikrose srityse (medicina, finansai, tikslieji mokslai) diplomas yra reikalingas – tai sistemos kuriose turi būti aiški, reglamentuota tvarka. Bet kodėl veik tokios pat nuostatos apie išsilavinimą yra pačios visuomenės mąstyme? Aš neketinu būt biurokratu, man nereikia diplomo – tokį pasakymą mažai kas supranta…..

    Atsakyti

  13. Taip, turėjau mintyje patį mokymosi procesą ir su tuo susijusius privalumus. Diplomas – žinios- patirtis-intelektas gali labai prasilenkti tarpusavyje, o tapti visuma gali ypač retais atvejais arba, tiksliau, išimtim. Taigi, sutinku, kad diplomas čia ne panacėja. Supaprastintai – čia kaip bilietas į kiną

    Atsakyti

  14. Bilietas į kiną – įdomus palyginimas. Nors drįstu teigt, kad ne visai tikslus (be bilieto į kiną nepateksi). Jeigu kino seansą sulyginsime su geru (ne būtinai prestižiniu, bet įdomiu ir norimu) darbu bei savęs realizavimo galimybe, tai diplomas neužtikrina patekimo į kiną, o diplomo neturėjimas neužveria į jį durų. Taip jis tikrai nemaišo, bet savimi patenkintas, arogantiškas bilieto turėtojas, kuris taip didžiuojasi jį turėdamas ir mano, kad tai yra vienintelis ir svarbiausias patekimo į kino seansą garantas, gali gauti prastesnes vietas gyvenimo kino salėje, nei bilieto neturintis tačiau žinių, patirties, intelekto ir sugebėjimo bendrauti nestokojantis žiūrovas, sugebėjęs tuo įrodyti durininkui savo tinkamumą sedėti parteryje.

    Atsakyti

  15. Peršasi reziume, jog diplomas visada yra pliusas, išskyrus falšyvo poieriuko turėtojus. Kalbant apie išskirtinius žmones: sporto profius, meno korifėjus, atsitiktinius genialius novatorius išradybos ar vadybos srityje – gal ir nėra būtinumo gauti “bilietą“, bet pasikeitus gyvenimo aplinkybėms jo turėjimas taps vėl aktualiu. Darbdavys, priimdamas darbuotoją diplomą laikys vienu iš daugelio kriterijų, kuriais vadovaudamasis, spręs apie jo tinkamumą tam tikroms pareigoms užimti. Nebent priiminės kokį nors nelaimingą giminaitį savo galvos skausmui

    Atsakyti

  16. Posted by Aidas on 1 liepos, 2009 at 2:54 pm

    Diplomas yra svarbus, svarbus kaip popierius, ne kaip zinios…duodu pavyzdi 1 is 1000. Studijuoji vadyba, tau desto destytojas kuris perteikia zinias. as budamas destytojo vietoje mastyciau taip, “kokio velnio as mokinu jaunus zmones, jei galiu panaudoti savo zinias ir pats kurti versla“. Persasi tik viena nuomone, kad jis to nesugeba. Tada man kaip besimokinanciam kyla klausimas, “kokio velnio as jo klausau, jei jis net savim pasirupinti negali“. Tikrai nereikia diskutuoti kad seis laikais destytojo specialybe yra prestizine, 90proc destytoju daugiau jokia veikla neuziima, jiems tai darbas, o ne darbas – malonumas. Likusieji pasitelkia jaunus protus, kuria naujas technologijas uz grasius, nors jie ir yra ateitis. Is savo puses galiu pasakyti tik tiek, kad nediplomuotas, bet savarankiskai isilavines zmogus, nei kiek nenusileidzia, bet dirbdamas net ir pralenkia besimokinancius bendraamzius, deja einant tokiu keliu pasiekiamos lubos, kur reikia popieriaus (popieriaus ne ziniu). Yra du keliai sukandus dantis pamirsti svajones ir studijuoti lietuvoje (kaip norit, galima tai pavadinti ir tarnavimu kariuomeneje 4m.), arba vaziuoti studijuoti i uzsieni…Kol verslas neinvestuos i universitetus, ir tam nebus sudaryta salygu, nematau progreso aukstajame moksle.

    Atsakyti

  17. Posted by Point of no return on 6 liepos, 2009 at 10:47 am

    Ar universiteto misija “paruošti“ verslininką?

    Atsakyti

  18. Posted by Aihara on 14 liepos, 2009 at 11:45 am

    Ne 🙂 bet to iš jo visi (na bent jau stojantieji ir jų tėvai) tikisi.
    Universitetas suteikia tokias žinias, kurias gali panaudoti dirbdamas valstybinėse įstaigose, aukštuose postuose. Tai yra daugiau teorinis mokymas. Baigęs universitetą gali eit dirbt į savivaldybę, seimą, aplinkotvarkos institucijas, Labai Aukštus Postus Labai Didelėse Kompanijose – ten, kur plataus masto išsilavinimas ir sugebėjimas suprasti dalykus, kurie vyksta už tavo kiemo ribų, yra reikalingi. Šiek tiek kitaip su techniniais ir gamtos mokslais – baigę juos turėtų dirbt mokslinį darbą, kaip ir. Kyla natūralus klausimas – ar reikia Lietuvai kelių tūkstančių ekonomikos specialistų per metus? Kelių šimtų architektų? Ir t.t.
    Visi tie, kurie negauna darbo konkrečiai pagal išsilavinimą, eina dirbt į panašias sferas, vadovaut mažesnėms įmonėms ir t.t. Tokių yra dauguma ir priimta manyti, kad baigęs universitetą gausi kokią vidutinės grandies vadovo vietą. Bet čia juk jau kolegijų sritis 🙂 Nesakau, kad “per didelis“ išsilavinimas yra blogai, bet būtent dėl šito dalyko nuvertėja diplomas, tampa eiliniu nereikšmingu popieriumi.

    Atsakyti

  19. Posted by mildaber on 30 liepos, 2009 at 7:06 pm

    Atsiprašau už offtopic’ą, bet iš kur, Zibaila, gavai šitus “tapetus“? Aš irgi bloggint pradėjau, o default’inis vaizdas baisiai baisus 🙂

    Atsakyti

  20. Posted by mildaber on 30 liepos, 2009 at 7:06 pm

    Čia Aihara rašo 🙂

    Atsakyti

  21. Gavau tai wordpresso “tapetų“ duombazėje. Bet tiksliai parašyt galesiu nebent po kokios savaitės, nes dabar esu Italijoje, ka tik ištraukęs savo stambų užpakalį iš viduržemio jūros ir šiaip…. džiaugiuosi gyvenimu be (na su labai mažai) interneto. Čia šiaip pasigirt norėjau 😀
    Wordpresse kažkur prie skinų turi būt – paieškok 😉

    Atsakyti

  22. Posted by mildaber on 5 rugpjūčio, 2009 at 9:46 pm

    Ačiū, atradau pati iš karto po klausimo uždavimo – kažkaip tikėjausi, kad bus kaip myspace – pačiam susiprogramuot reik arba protingos programos tai padaro. Na yra kaip yra, o tau gerų atostogų!

    Atsakyti

  23. Posted by mildaber on 16 rugpjūčio, 2009 at 4:39 pm

    …ir dar vienas straipsnis apie reformą. Būtų įdomu išgirsti Zibailos nuomonę 🙂

    http://www.technologijos.lt/n/svietimas/kurstoti/straipsnis-8668/straipsnis?name=straipsnis-8668&l=2&p=1

    Atsakyti

  24. Aš taip pat manau, kad universitetų Lietuvoj yra ryškiai per daug. Ar jungti reikėtų būtent taip – diskutuotinas klausimas. Mano galva menų srities (muzikos, dailės akademijos), biomedicinos srities (medicinos, veterinarijos universitetai), technikos srities (VGTU, KTU) aukštojo mokslo įstaigos yra gana specifinės ir prijungti jas prie “bendrųjų“ universitetų gali būti klaida.
    Aš matyčiau bendra Lietuvos menų universitetą, biomedicinos universitetą, technikos universitetą su filialais Vilniuje ir Kaune. VU ir VDU, kaip istoriniai Lietuvos universitetai turėtų išlikti, gal būt į save “susiurbdami“ likusius universitetus ir paversdami juos savo fakultetais. Nematau tame nieko blogo.
    Kam reikalingi Klaipėdos ir Šiaulių universitetai apskritai nesuprantu. Lygis juose apgailėtinas ir nenuostabu, nes jie maži ir nutolę nuo Vilniaus ir Kauno, kur susikaupusi visa profesūra (na taip, koks tas profesūros lygis irgi klausimas, bet iš didelio skaičiaus lengviau ir gerų profesorių atrast) ir apskritai visas akademinis pasaulis. Kodėl, tarkim, Šiaulių universitetas negalėtų tapti VU fakultetu, o Klaipėdos – VDU? Ar atvirkščiai…. Gal tai ir nepakeltų jų lygio, bet su laiku jie turėtų daugiau šansų nediskredituot universiteto vardo (tarkim KU Vytautas Šustauskas sugebėjo per du metus gaut bakalauro diplomą – Jums dar reikia ką nors aiškint? ).

    Atsakyti

  25. Posted by XP on 29 sausio, 2010 at 12:33 pm

    Taigi, mada turėti amerikoniškus džisus…, kitus daiktus, skirtus demonstruoti kaimynams ir kitiems, neva koks aš kietas :)…,į asortimentą įtraukė ir aukšto mokslo diplomą, dažnu atveiju įsigytą studentaujant.
    Moksala, dar-gi aukštas labai gerai…,reikia siekti to visą gyvenimą, tobulėti (nebūtinai demonstruojant tai, kaip-po džinsinę vertybę). Gerai, kad žmogus supranta, kad nesupranta…,daug blogiau atvirkščiai. Dėl to problemos ekonomikoje ir kultūroje.
    Pritariu straipsnio autoriui-Zibailai.

    Atsakyti

  26. Visiškai sutinku su straipsnio autoriumi, jog jaunimas į aukštasias mokyklas yra stumiamas dėl “diplomo“, o ne dėl išsilavinimo ar žinių kokybės. Tačiau manau, kad stumimas atsiranda ir dėl kitų priežasčių. 20 nepriklausomo švietimo metų dar nespėjo nei prisitaikyti prie valstybės poreikių, nei surasti ryšio tarp universiteto ir darbdavio. Na galima paminėti tik išimtį – į Lietuvą grįžtančius emigrantų vaikus, kurie stoją į, palyginus žemos kainos, universitetus ir valstybė yra pasiryžusi padaryti “kažką“, kad tik jie negrįžtų atgal i užsienį. Dėja, prevencijos nuo atvirkščio proceso užuomazgų nė kvapo. Švietimo sistemoje ne tik universitete mokomasi dėl dilpomo, tas pats ir daugelyje vidurinių mokykloje darosi. Mokytojai ne tik kad nesiekia tikslo, jog mokinyje būtų sužadintas noras domėtis, bet ištisai kartoja tas pačias sustabarėjusias nuomones jog išsilavinimą galima įsigyti tik gerai išlaikius egzaminus ir įstojus į aukštąja mokyklą. Mano nuomone, nesuradę savos srities, gabūs abiturientai stoja pagal populiarumo ir finansavimo santykį. Manau prireiks mažiausiai dar vieno 20-mečio, kad jaustusi pagerėjimas šioje srityje.

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: