Mark Knopfler – ramybė ir nuoširdumas

Gėda prisipažint, bet sugebėjau pražioplint, kad mano mėgstamiausias gitaristas Mark Knopfler dar rugsėjį išleido naują albumą…..

Na pasigėdyjom ir užteks – eime prie albumo 🙂
Pasakysiu taip – ar jis Jum patiks ar ne priklauso nuo to, ko iš jo tikėjotės. Markas jau seniai nebegroja to, ką kadais grojo Dire Straits ir šiame albume tikrai neišgirsite tų senųjų, narkotizuojančių gitaros solo (bet kaip aš vis to tikėjaus….), tačiau nebus ir to “country“ skambesio, kurio tiek daug buvo jo paskutiniuose darbuose. Kadangi nesu didelis “country“ mylėtojas – man tai patiko.
Pirmas įspūdis – nieko naujo. Ramybė, melancholija…. Puiku, gražu, bet kaip norisi dar kažko panašaus į “Sultans of  Swing“. Tos energijos, to draivo, TOS NEREALIOS GITAROS…… O nėra.
Bet paskui prisiminiau savo ir Jūsų senesnius pamąstymus ir tas albumas nušvito visai kitom spalvom. Po velnių gi žmonės keičiasi! Ir vistik puiku, kai muzika keičiasi kartu su žmogum!
Geras albumas. Tikrai vienas geriausių iš Knopflerio solo albumų. Toks nuoširdus ir ramus. Tikrai ne topų užkariautojas, ne toks kuris paliktų pėdsaką muzikos istorijoje, bet Marko muzika ne tam ir skirta. Ji skirta tiem, kurie klauso. O šis albumas – tiem kurie muzikoje pasiilgo ramybės ir nuoširdumo. Todėl daug nesiplėsiu. Jei Jūs to pasiilgote – imkite “Kill to Get Crimson“ ir klausykite……

 P.S. jei kas neapsisprendėt siūlau pažiūrėt dainos “True Love Will Never Fade“ klipą (IMO tikrai ne pati stipriausia daina iš albumo, bet Markas pasirinko ją, kaip “pagrindinę“).

Kalėdos!!!

Na brangieji, rytoj išvažiuoju į Kalėdinį maratoną. Turbūt likčiau nesuprastas, jei nepateikčiau Jums kokios gražios, Kalėdinės dainos. Daug galvojau – reikia, kad būtų nenuvalkiota, nebanali, nenuobodi, neatsibodus, tačiau graži, šventiška ir nuotaikinga. Kiek bejieškojau, kiek begalvojau, kiek beknisau savo atminties, kompaktų, hardo bei interneto klodus – nieko tinkamesnio neradau: The Pogues – Fairytale of New York. Kalėdinis airiškos dvasios šedevras.

Allegro linki Jums linksmų Kalėdų, ramių širdžių, stiprios dvasios, ištvermingų skrandžių, saugių kelionių ir žinoma – puikios muzikos. Visi, visi per Kalėdas būkite žvėriškai laimingi!

 Iki 😉

Ar muzika turi galiojimo terminą?

Šiandien visą mielą dieną fone groja “The Best Of Simon and Garfunkel“.

Dirbant labai gerai sueina jų melancholija (nors yra ir greitų gabalų, kaip jų žymiausiais hitas Mrs. Robinson, bet vistiek viskas atsiduoda lengvumu ir ramumu). Ramiai, atsipūtęs maigai kompo klavišus ir turi sau gerą nuotaiką 🙂
Na gal apie Simoną ir Garfunkelį plačiau kokį kitą kartą. Pasakysiu tik tiek, kad tai du talentingi bičai, paleidę į pasaulį daug geros muzikos ir padarę didelę įtaką šiuolaikinės muzikos raidai.
Noriu pašnekėt apie štai ką – tai sena muzika (60 tieji jei konkrečiau), bet man nuo to nei šilta, nei šalta. Man muzika galiojimo termino neturi. Tai ne grietinė ir ne paštetas – nerūgsta ir negenda. Tačiau panašu, kad tokių kaip ašei nėra daug.
Dažnai jauni (mano amžiaus) žmonės, pamatę kai kuriuos mano kompaktus, išvertę akis klausia – “tau patinka tokios senienos“? Nu patinka….. Ir ne tik senienos, patinka ir naujienos. Aš apskritai neskirstau muzikos pagal jos amžių. Muzika mane arba kabina, arba ne. Koks skirtumas kiek jai metų……?
Na gerai, aš suprantu, kad paaugliui yra ne lygis klausytis to, ko klauso jo tėvai. Bet iš paauglystės juk išaugama, o senesnės muzikos suvokimas, kaip kažko neįdomaus ir neaktualaus – išlieka. Vėliau žmogus jau nebepriima ir naujų muzikos stilių, nes tiesiog nesugeba suprast kitokios muzikos, nei klausė rukydamas pirmą cigaretę….
Ką Jūs apie tai manot? Ar muzika turi galiojimo terminą? O gal ji iš tikro su laiku praranda savo žavesį, tik aš dundukas to nesuprantu?
Pabaigai siūlau Jums paklausyt tų pačių “Simon and Garfunkel“ dainą “The Sound of Silence“.
Melodija tikrai turėtumėte būti girdėję (Kazlas perdainavo 🙂 ), o žodžius paskaitykit – gal patiks. Bėje tai daina “ikvėpta“ J.F. Kenedžio nužudymo. 

Na tai kaip, prarūgsta ta muzika su amžium ar ne?