Siūlau Jūsų dėmesiui du šviežiai startavusius blog’us apie muzika:

Dovaido “Doblogas” ir Stasio “Muzika - gyvenimo būdas”

Linkiu augti, bujoti, pateikti svietui daug įdomių minčių apie muziką ir ne tik.
Sekmės!

Tris auksines hard roko grupes aprašiau praeitoje dalyje, todėl šioje apie jas nė žodžio . Tačiau hard rokas tuo neapsiribojo, kaip ir visi 70-tieji neapsiribojo vien hard roku. Na bandykime jieškot nuoseklumo….

HARDAS, PROGRESYVAS IR PANKAI

Taigi kas dar, be ankščiau minėto triumvirato, draskė pasaulinę hard roko sceną? Aerosmith, Uriah Heep, Nazareth, Alice Cooper, Rainbow, Thin Lizzy, The Who ir daugelis kitų. Kiekviena iš tų grupių verta atskiro straipsnio, visos jos nuostabios ir padariusios milžinišką įtaką visai roko muzikai, bet aš norėčiau išskirti dvi. Ne todėl, kad jos kažkuo geresnės, tiesiog jos kitokios. Labai kitokios nuo didžiosios daugumos hard roko grupių.

AC/DC

Be jokios abejonės išskirtinė grupė. Visų pirma, jei praktiškai visos kitos hard’o grupės buvo iš JAV arba Jungtinės Karalystės, tai šitie vyrukai pasaulį sudrebino iš kitoje gaublio pusėje esančios Australijos. Antra - jų įvaizdis buvo kitoks: “mokinukas” Angusas, prasigėręs baikeris Bon’as Scott’as (po jo mirties - panašaus įvaizdžio Brian’as Johnsonas), iš esmės visa grupė atrodė ir elgėsi šiek tiek kitaip, nei kiti hard rokeriai. Trečia - AC/DC tur būt patį primityviausią ir vienodžiausią roką grojanti grupė, bet… bet yra toks žodis “draivas”. Va šito iš šios grupės nieks neatims. Jau kartą apie tai rašiau - muzika gali būt visiškai paprasta ir vienoda, bet jei ji “kabina”, “veža” ar ”nuneša stogą” - valio tokiai muzikai. Iš AC/DC šito neatimsi…..

QUEEN

Ilgai galvojau prie kokio stiliaus priskirti Queen. Sizifo darbas, aš Jums pasakysiu… Na nebuvo jie hard roko grupė, dalis jų muzikos apskritai į roką nepanaši, tiesiog rašant šį straipsniuką galvoje “kalė” jų kietas, hardrokinis gabaliukas “Headlong”, todėl ir pasirinkau hard’ą (sutinku, tai neteisinga, bet…)

Turbūt mažai kas prieštaraus, jei pasakysiu kad Queen buvo (teoriškai tebėra) viena įdomiausių, spalvingiausių ir išskirtiniausių roko grupių “ever”. Jų muzika buvo labai profesionali. Ne tai, kad kiti buvo diletantai, tiesiog Queen muzika labai spalvinga, ji kupina pačių įdomiausių melodinių ir harmoninių sprendimų, pačių įvairiausių instrumentų ir garsų (viena iš priežaščių, kodėl jų muziką taip sunku priskirt kokiam nors stiliui), kaip ir dera tokio pavadinimo grupei, jų muzika karališkai didinga, kupina galios ir įtaigos. Hard roko energija sumaišyta su progresyviojo roko meniškumu. Galėčiau vardint ilgai…..  Tiesiog Queen buvo visos aštunto, devinto dešimtmečio populiariosios muzikos karaliai (kažkaip geriau skamba nei “karalienės” ). Pagarba jiems.

 Jei kas įsižeidėt, kad neišsiplėčiau arba visai nepaminėjau kitų hard roko grupių - BŪTINAI brukštelkit ką nors apie jas komentaruose. O aš bandau “knaisiotis” po septynesdešimtuosius toliau, o ten ir be hard roko geros muzikos buvo daug. Pirmiausia - progresyvas.
Progresyvu aš vadinu ne vien “Progressive rock”. Progresyvas man yra visa muzika, kuri “plaukė prieš srovę”, netaikė į topų viršūnęs ir milžiniškus albumų pardavimus (nors neretai jie ten patekdavo). Progresyvinės grupės atsirado ir išpopuliarėjo, dėka seno, kaip pasaulis fenomeno - balanso. Jeigu “mainstreem’e” dominavo primityvokas ir vienodas hard rokas, būtinai turėjo atsirast kažkas gilesnio ir sudetingesnio. “Progresyvo” muzika buvo gerokai įvairesnė: besikaitaliojantys ritmai, sudėtingos melodijos, naudojami patys įvairiausi instrumentai. Jei hard rokas, iš esmės “pastatytas” ant bliuzo, tai progresyvas rėmėsi džiazo ir klasikinės muzikos kanonais.
 Žmonės kuriem neužteko hard roko draivo ir energijos, kurie jieškojo tauresnių, prasmingesnių išgyvenimų septyniasdešimtaisiais gavo jų su kaupu……

PINK FLOYD
“Pink Floyd is what i consider unrepeatable history. Aren’t you glad these guys existed during your lifetime? Cause these guys are gonna be one of those legendary tales the future people will be talking about. Almost like the extinction of the dinosaurs. Gone but in no way ever forgotten. Somehow, somewhere at one point in time, there existed…..PINK FLOYD” . Komentatorius iš Youtube.

Pink Floyd’us jau minėjau senesniame straipsnyje prie psichodelikos grupių, tačiau psichodeliką jie grojo tik savo egzistavimo pradžioje. Vėliau jų muzika tapo žymiai spalvingesnė ir įvairesnė (komerciškesnė taipogi). Gal kam nors pasirodys būtent atvirkščiai, tačiau man (žmogui nelabai suprantančiam psichodeliniį roką) būtent vėlesnieji Pink Floyd’ai yra nuostabiausi. Gili, įspūdinga, meistriškai sukurta muzika ir nepakartojami koncertiniai pasirodymai, kupini vaizdo efektų (bėje puikiai suderintų su atliekama muzika) padarė Pink’us kultine grupe.

Neeilinė grupė, manau joks sveiko proto žmogus tam neprieštaraus.

JETHRO TULL

Mano numylėtiniai . Labai spalvinga grupė. Tiek savo nepakartojamu, fleita “ginkluotu” ir truputi trenktu frontmenu Ian’u Anderson’u, tiek savo labai įvairia muzika (keltiškas folk’as, hard’as, elektronika, progressive rokas, džiazas, klasikinė muzika - ko tik ten nėra…). Jethro Tull pastoviai eksperimentavo su savo skambesiu. Keitėsi tiek stiliai, tiek muzikantai. Tuo man jie ir patinka - jieškantys, eksperimentuojantys menininkai. Paklausykit jų improvizacijos Bacho motyvais - man patiko:

EMERSON, LAKE & PALMER

Trijų be proto talentingų vyrukų grupė (turbūt būtų buve keturiese, bet Jimis Hendrixas mirė taip ir nespėjęs prisijungti prie grupės). Man jie, ko gero, patys “progresyviausi” iš visų. Visiškai nepaisantys standartų, naudojantys nedaug “tikro” roko elementų, nespjaunantys į klasikinę muziką ir improvizacijas. Nepaisant to, 70 taisiais jie buvo žiauriai populiarūs.

Kalbant apie progresyva būtų nedovanotina nepaminėt tokių grupių kaip:

GENESIS (P. Gabrielio laikų)

KING CRIMSON 

YES

Gentle Giant, The Moody Blues, Frank Zappa, Van der Graaf Generator, Rush ir daugelis kitų.

Tačiau tokiame spalvingame dešimtmetyje atsirado ir dar viena kontrastuojanti spalva - pankai. Jų ideologija buvo protestas, apolitiškumas, antihipizmas, antisocialumas, anarchija. Kaip manot kokią muziką galėjo kurti tokia ideologija? Ogi paprastą, kaip antras golfas . Pank roke dominavo trumpos, primityvios, labai greito tempo ir iššaukiančių tekstų dainos. Protestas, kaip žinia, yra paauglystės palydovas, todėl nenuostabu, kad šis protestuojantis judėjimas ir jo muzika sulaukė milžiniško jaunų žmonių susidomėjimo.
Nevaidinsiu, kad kažką labai išmanau apie pank roką, todėl tiesiog pateiksiu tris, mano galva reikšmingiausias šio žanro grupes ir jų muziką, o Jūs jau darykit savo išvadas.

THE RAMONES

SEX PISTOLS

THE CLASH

Nežinau ar Jum patiko, ar ne tačiau vieno nuneigt negalima - pank rokas buvo labai svarbi septyniasdešimtųjų dalis.

70 taisiais, buvo ne tik šie trys stiliai. Buvo ir Glam rockas ir New Wave’as ir dar daug pačių įvairiausių roko grupių, kurias be galo sunku priskirt kokiam nors stiliui. Tuo man šis dešimtmetis ir patinka - savo spalvingumu ir įvairumu. Tačiau viskas kada nors baigiasi ir išsisemia. Taip atsitiko ir su roku. Po truputį, po truputį veikiant įvairiems faktoriams rokas pradėjo vis labiau panašėt į pop muziką, vis labiau komerciškėt, tačiau, kaip atsvara tokiam “rokui” užgimė kietas ir galingas metalas….. Bet tai jau 80 tieji, tai jau kita dalis…..

70 - tieji……. Auksinis roko dešimtmetis. Yra nesutinkančių? Šaunu, tiesiog tai roko istorija pagal mane! O Jūsų pataisymai ir pamąstymai visuomet “welcomed” komentaruose. Jei Jums atrodys, jog esu šunsnukis, kad nepaminėjau vienos ar kitos grupės - tiesiog paminėkite ją (ir jos indelį, jei netingėsit) komentaruose. O aš tiesiog rašysiu kas man atrodo svarbu ir tai visai nebūtinai turi būt objektyvi tiesa. Taigi….

Hard roko ”Triumviratas”
Snobiškas pavadinimas (žmonių kalba tiesiog trijo, trijulė, susimesti ant trijų ir panašiai), bet snobiškame blog’e visai tinka . Septyniasdešimtieji man pirmiausia, antriausia ir trečiausia yra hard roko bei heavy metal dešimtmetis. Kuo šie stiliai skiriasi? Teisybę pasakius nežinau… Atrodo viskas turėtų būt paprasta - heavis sunkesnis, greitesnis, bet iš tiesų yra begalės grupių, kurias ramia sąžinę galima priskirti abiem šiem stiliams. Taigi prašyčiau pedantiškų roko eruditų atleidimo, bet suplaksiu šiuos du stilius į vieną - hard roką (bus papraščiau tiek man, tiek skaitytojui).
Visos trys triumvirato (vistik bjaurus žodis, daugiau nenaudosiu ) grupės susikūrė 1968 metais anglijoje, tačiau visom savo spalvom ir atspalviais ištryško būtent 70 taisiais. Nebenervuosiu - žinoma jog tai Led Zeppelin, Deep Purple ir Black Sabbath. Trys roko dinozaurai, kurių įtaką roko, metalo ir apskritai visai populiariosios muzikos istorijai vargu ar kas gali išmatuot. Kas jas visas vienija, be panašaus stiliaus muzikos? Pirmiausia akcentuočiau sudėtį: visų grupių ašis sudaro charizmatiškų, galingų balsų vokalistų ir ekscentriškų, gitaros virtuozų duetai. Page’as su Plant’u (LZ), Gillan’as su Blackmor’u (DP) ir Osbourne’as su Iommi’u (BS) buvo duetai, kurie puikia vienas kitą papildydavo ir sukurdavo tikrai įspūdingą muziką. Tai buvo naujiena (vistik ankstesnio roko muzikoj nebuvo nei tokių sudėtingų gitaros solo, nei tokių įspūdingų vokalų), kaip ir pačios muzikos sunkumas. Hard roko muzika iš esmės labai paprasta - greitas, be proto energingas ir trankus bliuzas su labai daug fuzo (”gergždžiantis” gitaros garsas), ilgomis solo ir galingomis vokalo partijomis. Palyginti su senesnėm roko atmainom, hard rokas skambėjo labai sunkiai ir….. kabinančiai. 60-tųjų pabaigoje jaunimui jau reikėjo kažko naujo, kažko sukeliančio dar didesnę ekstazę nei psichodelika ar klasikinis rokas. Ko gero todėl šiom trim grupėm populiarumo ilgai laukti nereikėjo - jų sunkumas ir energija buvo tikra “šviežiena” muzikos padangėje.
Nenorėčiau labai plėstis apie kiekvienos iš šių grupių istorijas - jos ilgos, sudėtingos ir vistiek wikipedijos neperspjausi . Geriau savaip painterpretuosiu šių grupių muziką ir jų indelį į roko istoriją.

Deep Purple

Energingieji. Turbūt labiausiai hard roko sąvoką atitinkanti grupė. Nors jos muzika neatsiejama nuo nuostabaus klavišininko Jon Lord (klavišiniai hard roke labiau išimtis, nei taisyklė), bet jie per savo istoriją turėjo mažiausiai nukrypimų į kitas roko atmainas ir net dabar iš esmės groja tą patį, klasikinį hard roką (tik dėja, toli gražu nebe tokį uždegantį, kaip seniau). Iš visų trijų grupių juos išskirčiau, kaip energingiausius. Nors ir paleido į pasalulį daug už širdies griebiančių baladžių, tačiau jų “kietiesiems” gabalams savo jėga ir ugnimi gali prilygti nedaug kas. Ką jie davė rokui? Sakyčiau tikro roko etaloną. Greitis, laukinė energija, sprogstamoji muzikos galia, o karts nuo karto - virkdančios baladės. Deep Purple davė impulsą šimtams tpanašaus stiliaus grupių. Tačiau nedaugelis šių roko dinozaurų įpėdinių galėtų prilygti savo ikvepėjams sugebėjimu sukelti tokias muzikines audras, kokias sukeldavo Deep Purple.

Led Zeppelin

Inteligentiškieji. Nors ir pilnai galėdami runktyniauti su Deep Purple savo energija ir ugnim, Led Zeppelin man visuomet atrodė “inteligentiškiausia”, labiausiai sofistikuota iš šios trijulės. Po pirmųjų keturių savo albumų (kurie neabejotinai įrašyti aukso raidėmis roko istorijoje), grupė pradėjo eksperimentuot. Ne visiem tie eksperimentai patiko - buvo (ir tebėra) kalbų, kad grupė nupopsėjo, nusivažiavo, nusilengvėjo, bet man regis jiem tiesiog norėjosi kažko labiau rafinuotesnio nei pirmųjų keturių albumų hard rokas. Velėsneje Led Zeppelin muzikoj galima atrast daugiau bliuzo, country, sakyčiau netgi regio priemaišų. Gal jiems hard rokas atrodė pernelyg primityvus? Gal tiesiog norėjo platesnių auditorijų? Kas žino….. Viena galima pasakyt tikrai - tai bene savičiausia ir originaliausia hard roko grupė ever. Jų muzika gilesnė ir prasmingesnė nei didžioji dauguma primityvoko hard roko.

Black Sabbath

Tamsieji. Neabejotinai labiausiai į okultizmą, narkotikus, ir visą juodąją gyvenimo pusę linkusi grupė (buvo to gėrio ir kitose dvejose, bet nepalyginamai mažiau). Black Sabbath buvo hard roko demonai. Jų muzika buvo juodžiausia ir sunkiausia ką tuo laikotarpiu buvo galima išgirst. Nenuostabu, kad jie laikomi visos metalo muzikos pradininkais. Žinoma, Black Sabbath muzikoje sunku atrast muzikinių panašumu su, tarkim, “death” ar “black” metalu. Tačiau jie buvo pirmieji pradėję grot tokią niurią, piktą “juodąją” muziką. Jei tarp jūsų yra jaučiančių neapykantą metalui, neabejotinai galite dėl visko kaltinti Black Sabbath. Jų įtaka šiam stiliui neišmatuojama.

Tai tiek šiam kartui, brangieji. 70-tieji pernelyg spalvingas dešimtmetis, kad sutalpint jį į vieną straipsnį. Gal ir nusivylėte, kad visą trečiąją dalį paskyriau tik trim iš daugelio puikių 70-tųjų grupių, bet manyčiau jos to nusipelnė. Apie kitas roko legendas, kurios bujojo šį dešimtmetį, skaitykite tesinyje, o kal kas - gero savaitgalio!

Folk’as, Britai ir LSD

Šeštojo dešimtmečio pabaigoje, septintojo pradžioje rokenrolas buvo aukštumoje. Elvis Preslis įgavo kone dievybės statusą, o jo ir kitų rokenrolo muzikantų įvaizdis propagavo linskmą, nerupestingą, meilės ir siautulio kupiną gyvenimą. Tačiau tikrasis gyvenimas sukosi kita linkme - prasidėjo Vietnamo karas, visuomenę kankino žmogaus teisių, rasinės diskriminacijos ir kitos socialinės problemos. Naturalu, kad atsirado žmonių, kuriem tos problemos buvo labai aktualios ir jie norėjo girdėti muziką, kuri tas problemas eskaluotų. Muzikoje (kaip ir visur kitur) visada atsiranda pusiausvyra. Jei rokenrolas propagavo paviršutiniškas, paaugliškas vertybes, turėjo atsirasti rimtesnė, gilesnes problemas eskaluojanti muzika. Ir tuo atsvaros taškur tapo jaunas, žydų kilmės muzikantas Robertas Zimmermanas (visam pasauliui geriau žinomas, kaip Bob’as Dylan’as).

Jis grojo šiek tiek stilizuotą folk’ą, bet ne muzikos stiliuje buvo esmė. Skirtingai nuo to meto rokenrolo dievukų jis pats kurė muziką, pats rašė tekstus ir tie tekstai toli gražu nebuvo vien apie nelaimingą meilę ir mokyklos vakarėlius. Jo poezija rėmėsi to meto socialinėmis aktualijomis, būties temomis ir gyvenimo filosofija. Naturalu, kad tokia muzika susilaukė tiek gausaus gerbėjų, tiek ir priešų būrio. Dainuoti apie gelytes visada lengviau - niekam nekliudysi, nieko nesupykdysi. Tačiau visuomenė jau buvo subrendusi ir tokiai muzikai.

Come gather ’round people
Wherever you roam
And admit that the waters
Around you have grown
And accept it that soon
You’ll be drenched to the bone.
If your time to you
Is worth savin’
Then you better start swimmin’
Or you’ll sink like a stone
For the times they are a-changin’

 Tokie ir panašūs tekstai, žinoma, negalėjo topouose iškelti Bob’o Dylan’o aukščiau Preslio ir kitų rokerolo dievukų, tačiau jo gerbėjų ratas nepaliaujamai gausėjo.

Tuo tartpu kitoje Atlanto pusėje, Britanijoje, užgimė kitas muzikos stilius - Beat Music, arba tiesiog Bytas. Nepulsiu žongliruot muzikine terminologija ir sudėtingai aiškint kuom jis skyrėsi nuo rokerolo. Iš esmės js tiesiog buvo lengvesnis - melodijos ir harmonijos paprastesnės, lengviau klausomos, (juk tai Britanija, linksmo ir nuotaikingo keltiškojo folkloro šalis), o nuotaika ir energija ne mažesnė nei amerikietiško rokenrolo. Naturalu, kad tiek pradedančio nusibosti rokenrolo, tiek lengvesnės muzikos gerbėjai tokią muziką nuoširdžiai pamilo. Iš pradžių Britanija, vėliau Europa ir galiausiai (apie 1964 metus) šis stilius persirito per atlantą. Toks angliškų grupių desantas Amerikoje buvo pavadintas trumpai ir aiškiai - Britų invazija. The Swinging Blue Jeans, The Who, The Kinks, The Animals ir žinoma….. 

The Beatles. Apie šią grupę reikia rašyt arba trumpai ir lakoniškai, arba prirašyt romanus. Bet koks tarpinis variantas būtų neteisingas. Pasirinksiu pirmąjį variantą (juolab, kad apie juos jau yra prirašyta, turbūt daugiau nei apie bet kokius kitus muzikantus) ir pasakysiu tik tiek, kad jie buvo septintojo dešimtmečio ikona. Nenoriu toliau plėstis - vistiek Bitlų fenomeno taip lengvai neišnagrinėsi. Kuo daugiau rašysiu, tuo daugiau svarbių dalykų praleisiu…..

Ilgainiui panašų stilių pradėjo grot ir amerikiečių grupės - The Byrds, The Beach Boys ir pan. tačiau buvo žmonių, kuriem Bitlų ir kitų panašaus stiliaus muzika buvo per daug švelni, per daug lyriška ir naivi. Ir tie žmonės gavo alternatyvą - gerokai vulgresnę, ekscentriškesnę ir baisiai pasiutusią grupę The Rolling Stones.

Taip pat britų grupė, taip pat priskiriama “Britų invazijai”, tačiau muzikinė stilistika gerokai skirėsi nuo Byto grupių. “Riedantys akmenai” iš esmės paėmė tą patį senąjį rokenrolą, ipynė žymiai aštresnių gitaros fuzų, griežtesnių rifų, paskanino visą tai savo atviru, iššaukiančiu seksualumu ir visi paaugliai, kuriem Bitlų “meilė ir taika” pasirodė pernelyg švelni - metėsi jų pusėn. Bėja tai bene vienintele to laikmečio grupė išlaikiusi populiarumą iki šių dienų. Girdėjau gandus, kad šiais laikais honoraras už The Rolling Stones koncertą - 1 milijonas svarų. Na, ko gero jie to verti….

The Rolling Stones šiais laikais

 Septintasis dešimtmetis pasižymėjo ir hipių judėjimo atsiradimu. Pacifistinis, meilę, laisvą seksą ir įvairių svaigalų vartojimą propagavęs judėjimas dideliu greičiu didino prijaučiančiųjų gretas. Vėlgi, nenorėčiau labai išsiplėst nagrinėjant hipių atsiradimo ir išpopuliarėjimo priežastis.Bet neabejotinai - vietnamo karas, Prezidento J.F. Kenedžio nužudymas, konservatyvi, žmogaus teises pažeidinėjanti visuomenė negalėjo neišprovokuoti kažko kardinaliai priešingo - balansas visada turi būti.

Hipių muzika buvo įvairi - praktiškai visi mano aukščiau minėti stiliai ir muzikantai, daugiau ar mažiau sietini su hipių judėjimu. Tačiau bendruomenėje, labai linkusioje į marichuanos, LSD ir kitų kvaišalų vartojimą, negalėjo neatsirasti ir specifinė muzika. Ir žinoma atsirado - psichodelinis rokas. Stilius, kuris savo skambesiu, tekstais ir visa esybe perteiktia haliucinogeninių narkotikų poveikį. Syd’o Barrett’o eros Pink Floyd, The Doors su pakvaišusiu poetu Jimu Morrisonu priešakyje, svaiginančios gitaros dievas Jimis Hendrix’as, roko princesė Janis Joplin, Jeferson Airplane ir k.t. iškelė psichodelinį roką į populiarumo viršūnę ir 60- tujų pabaigoje tai buvo bene populiariausia roko atmaina (dauguma kitų mano ankščiau minėtų muzikantų irgi gana sekmingai “persiorientavo” į psichodeliką). Dėja Morrison’as, Hendrix’as, Joplin ir daug kitų talentingų šio stiliaus atstovų, savo audringą gyvenimą baigė labai anksti. Priežaščių, manau, aiškint nereikia……

Ir štai visą tą pasiutusį, permainingą ir svaiginantį septintajį dešimtmetį vainikuoja 1969 m. New York’o apylinkėse įvykęs Woodstock’o festivalis. Tai buvo ne tik koncertas, surinkęs visus geriausius to meto atlikėjus, ne tik reginys, sutraukęs bemaž pusę milijonų žiūrovų, tai buvo kažkas daugiau… Kas - dorai galėtų paaiškint tik žmogus ten dalyvavęs. O kur dabar tokį surast? Ir dar būt gerai, kad jis ką nors prisimintų, be to, kad buvo daug žolės, geros muzikos, trali vali ir kitokio kaifo . Man, žmogui gimusiam po daugiau nei dešimtmečio, sunku tą renginį kaip nors įvertint. Tiesiog beskaitinėdamas roko grupių istorijas supranti, kad tas festivalis visai populiariajai vakarų kultūrai davė labai, labai daug.

1969 m. Woodstock’o festivalis

Štai septintasis dešimtmetis ir baigėsi…. Ir nors tuo metu gimė daug puikių hard roko grupių, tačiau tai jau sekančio dešimtmečio muzika, todėl…… laukite tesinio.

Ambicingas pavadinimas, ambicinga idėja - žiūrėsim kas pavyks. Esmė tame, kad niekad nesu radęs internete nuoseklios, neilgos, bet pakankamai informatyvios roko muzikos istorijos (ypač lietuvių kalba). Sausų faktų pilna, bet surast subjektyvų (objektyvumas dažnai būna sausas ir neįdomus), išsamų ir nepaviršutinišką roko istorijos vetinimą yra gan komplikuotas uždavinys. Nesu naivuolis, nesitikiu, kad man pavyks visą tai sukurt, bet parašyt bent jau trumpą visos roko muzikos istoriją norisi pabandyt…. 
 Norėčiau kad neliktumėte pasyviais skaitytojais - komentuokit, kritikuokit, pridėkit, atimkit (dalinkit, dauginkit ir traukit kvadratinę šaknį…) ir kitaip reiškites. O jai dar kam nors šis mano ambicingas ir nekuklus užmanymas patiks ar duos naudos - bus žvėriškai smagu. Taigi…..

Rokenrolas ir jo ištakos

Sunkiausia dalis. Jūs net neįsivaizduojate kiek įvairiausių teorijų ir nuomonių egzistuoja šiuo klausimu. Kas tas rokenrolas? Iš kur jis atsirado? Kodėl? Kada? Kas buvo tikrasis jo pradininkas? Galima perskaityt šimtus straipsnių, išnaršyt terabaitus internetinių puslapių ir 100% atsakymo visvien nerasit. Britai mano vienaip, amerikiečiai mano kitaip, o rusai vapše naują prezidentą turi .  Aišku tik vieną - rokenrolas (toks kokį mes suprantam dabar) atsirado šeštajame praeito amžiaus dešimtmetyje. Kadangi straipsnis subjektyvus - pateiksiu subjektyvią nuomonę - 1954 m., kai Bill Haley su savo “kometom” įrašė “Rock around the clock”. Būta ir ankščiau panašios stilistikos dainų, bet jei kas padarytų apklausą ir ištirtų kokia daina pirmiausia žmonėm šauną į galvą išgirdus žodį rokenrolas, neabejoju, kad dauguma pradėtų niūniuot būtent “Rock around the clock”:

Nepulsiu gilintis į pavadinimo ir pačio stiliaus genezę - tam yra wikipedia, vertėtų paminėt nebent tai, kad pati muzika tai iš esmės ritminio bliuzo ir country junginys (kitaip tariant juodaodžių ir baltaodžių muzikos) atsiradęs gudrių muzikantų ir prodiuserių dėka . Juk jei yra galimybė būt populiariam tarp abiejų rasių, kodėl gi ne?
Judam toliau. Turbūt kalbant apie rokerolo ištakas būtų nedovanotina klaida nepaminėt žmogaus, kurį labai daug kas ir laiko šio stiliaus pradininku - Chuck Berry. Charizmatiškas vyrukas. Yra žmonių kuriem jis atrodo juokingas (sceniniai judesiai, mimikos), yra sąkančių, kad jo muzika kraupiai vienoda (sunkokai paneigiamas teiginys), bet visi sutinka, kad jo įtaka roko muzikai yra neišmatuojama. Būdamas eiliniu bliuzo atlikėju jis pradėjo eksperimentuot - juodaodžių auditorijai po truputį, palengva “kišti” country muzikos prieskonių. Ir jiems patiko! Chuck’as vis populiarejo ir štai 1955 m.  įrašomas hitas iškėlęs į populiarumo viršunę ne tik Chuck’ą Berry, bet ir visą rokenrolo muziką - “Maybellene”:

Na vyruko sceninis elgesys tikrai kelia šypseną
Na, o toliau rokenrolo jau nieks negalėjo sulaikyti. Tokie atlikėjai, kaip Carl Perkins, Jery Lee Lewis, Fats Domino, Little Richard ir, žinoma, Elvis Presley karaliavo topuose ir plokštelių pardavimuose. Jų muzika buvo nauja, negirdėta, energinga ir išjudinanti - jaunimas ėjo dėl to iš proto.

Jerry Lee Lewis

Fats Domino

Carl Perkins

Elvis Presley

Antroji 50 tųjų pusė buvo šių vyrukų aukso amžius, o paskui…… rokenrolas, žinoma, nenublėso, bet atpūtė ir kitokios muzikos vėjai. Prasidėjo 60 tieji - Bob’o Dylan’o, The Beatles ir The Rolling Stones dešimtmetis. Bet tebūnie apie jį jau kitoje dalyje.

Aš esu oldschool’inis bičas. Seniau apgaudinėjau save, kad taip nėra, bet kuo toliau, tuo labiau tai pripažystu ir man tai vis labiau patinka. Kodėl aš taip nusprendžiau? Na pažiūrėkim:

• Didžioji dalis mano klausomos muzikos sukurta, kai manes dar ant šio svieto nebuvo;
• Aš svajoju ne apie naujausią iPodą, o apie gerą patefoną ir originalių roko klasikos vinilų kolekciją (dėja iPodas būtų žymiai realesnė svajonė…..);
• Mobilus telefonas man turi būt mobilus telefonas, o ne fotoaparatas, kamera, kompiuteris, skalbimo mašina ir plaukų džiovintumas viename;
• Aš skutuosi ne su naujausiais super duper, power shmower, ultra turbo skustuvais (kuriuos pirkdamas sumoki už 2 miliardus Procter&Gamble išleistus reklamai), o su klasikiniu skustuvu, keičiamomis britvomis (taip tai užtrunka ilgiau ir ne taip saugu, bet man patinka tas procesas….). Norėčiau pabandyt ir patį tikriausią, atlenkiamą skustuvą, bet čia jau aukštasis pilotažas - baisu atsidurt ligoninėje su nupjauta lūpa….
• GPS navigacija dalykas geras, bet jei yra laiko, man žymiai maloniau išsistudijuot svetimos šalies žemėlapį ir juo vadovautis. Kai nuklysti nuo suplanuoto maršruto, kartais pamatai tai, ko niekad nebūtum pamatęs važiuodamas tiksliai…
• Aš nešioju lakrodį. Klasikinį - rodyklinį.
• Renkantis alkoholį pirmenybe atiduodu degtinei, viskiui arba alui. Nelabai suvokiu alkoholininių kokteilių esmės ir prasmės;
• Automobilis man gražiausias toks, koks išrieda iš gamyklos - be putoplastinių spoilerių, slenkščių ir neonkių;
• Aš norėčiau išmokt naudotis logoritmine liniuote (šiaip, dėl įdomumo);
• Aš dar moku naudotis degtukais;
• Moku užsirišti kaklaraištį;

Ir pan. Ne - nepagalvokit, kad mane liguistai traukia viskas, kas sena. Tiesiog aš renkuosi. Neperku, nenaudoju daikto vien todėl, kad tai naujausias mados klyksmas. Aš naudoju loptopą, DVD grotuvą, skaitmeninį fotiką ir kitus civilizacijos malonumus. Aš nuolat domiuosi naujienomis, tiesiog bandau kritiškai viską vertint ir suprantu, kad naujausias, tai nebūtinai geriausias.
Man patinka viskas, kas palengvina ir praturtina gyvenimą - elektroninė bankininkystė, internetinė prekyba, oro kondicionieriai, blog’ai, vis mažėjantys moterų maudymosi kostiumėliai Tik nepatinka, kad pasaulinės prekybos ir pramogų gigantų marketingo specialistai mano, kad gali mane nupirkt savo milijoniniais reklamos biudžetais.

Kodėl visą tai rašau? Tiesiog įdomų ar yra daugiau tokių oldschool’inių žmonių, kaip aš, ar turėčiau įrašyt save į raudonąją knygą? Pasidalinkit mintim ir įspūdžiais. Ką manot apie šiuolaikinį gyvenimą? Kas yra iš ties naudinga (teigiamas progresas), o kas tiesiog laikinai madinga (geras marketingas).

Kadangi atsiranda beklausiančių ar aš dar gyvas ir jei taip, kodėl neberašau, oficialiai pareiškiu, kad gandai apie mano mirtį yra gerokai perdėti :) Tiesiog kol kas nerašau. Gyvenimas pritvinko darbų, mokslų ir kitokių banalių, užknisančių, buitiškų, bet dėja svarbių rūpesčių, o tokiais gyvenimo momentais tiesiog nėra nei laiko, nei noro, nei elementaraus įkvėpimo ką nors rašyt (ar skaityt kitų rašinius, klausyt muzikos ar skaityt naujienas - tiesiog gyveni nuo žadintuvo skambučio iki žadintuvo skambučio). O rašyt iš pareigos nenoriu - nieko gero nesigautų.
Tokia situacija kada nors tikrai pasibaigs (viliuosi, kad greitai) - tuomet ir vėl galėsite skaityti, mano niekam tikusią rašliavą.

Tikiuosi, kad dar nepamiršote apie šio blogo egzistavimą ir kad turite šiek tiek kantrybės.

KIETŲ, KAIP DEIMANTAS JUMS KIAUŠINIŲ !!!!!

Iki

Tikrai taip,  jis turi puikią savybę - kai leidi jam (o tiksliau interneto duombazei) nežinomą atlikeją jis kartais parodo neaišku ką…..
Norėjau, kad veide atsirastų šypsena ir užsidėjau Vytauto Babravičiaus sodžiaus jovarus Miela dainelė Bet vietoj šypsenos išsprogo akys…..

Ką amžius iš žmogaus padaro……

Gero savaitgalio, mielieji !

Informuoju, kad vakar naktį į broliukų Bendžiukų studiją įsiveržė vagys ir pavogė du laptopus. Tuo aš, žinoma, nesidžiaugiu - vagystė yra blogai, bet visvien kažkoks linksmumas viduje rusena. Gi dingo vienintele naujo Rimiškio albumo kopija - įkertat? Lietuvele kurį laiką dar pailsės nuo šio kindervundo muzikos….. Smulkmena - bet malonu

Turbūt visi jau žinote, kad vakar šitą ašarų pakalnę paliko Janina Miščiukaitė. Senoji Lietuvos estrados gvardija man niekada ypatingai nepatiko, bet ji buvo kitokia. Jos dainavime ir visoje laikysenoje nebuvo to tradicinio, dirbtino liūdesio, dainuojant apie skarele apsigaubusią mamą, Nemuną ar gimtuosius arimus. Ji spindėjo optimizmu ir jos dainos buvo kitokios - šviesesnės. Janina man patiko……

Šiaip stengiuosi niekada neskaityt komentarų po delfio ir kitų portalų straipsniais, nes vis susigadinu nuotaiką. Bet turbūt tai kažkokia mazochizmo forma - vistiek norisi skaityt. Ir šįkart paskaičius iškilo paprastas klausimas - nuo ko miršta žmonės? Na paklausus, bet kokio žmogaus, bet kur pasaulyje, manau išgirstume panašius atsakymus - nuo ligų, nuo traumų, nuo nelaimigų atsitikimų ir pan. Bet čia Lietuva - čia ne tik lietūs lyja, čia žmonės miršta nuo gydytojų klaidų. Šiaip aš neesu gydytojas - ir ačiū Dievui. Užuojauta tiems vargšeliams, kurie vilki ar tik ruošiasi  vilkėti baltus chalatus. Atlyginimai kada nors gal pakils, bet tautos sąmoningumas greit nepasikeis. Štai kažkada teko skaityt, kaip vaikinas iš po avarijos pateko į ligoninę su baisia galvos trauma - žinoma, operacijos metu mirė. Ir žinoma po savaitės jį operavęs neurochirurgas jau gavo šaukimą į teismą. Nes jis kaltas dėl mirties - ne avarija…… Įdomu ar ne?
Ar tik nėra čia kažkoks lietuvių nepilnavertiškumo kompleksas? Gal mūsų smegenuose tiesiog įkalta, kad esame didžiavyrių, milžinų barzdočių palikuonys ir tiesiog negalim taip nė iš šio, nė iš to imt ir numirt dėl tokių menkniekių, kaip ligos? Mus turi nužudyt! Juk daugelis didžiųjų kunigaikščių buvo nunuodyti, nudurti, nukirsdinti arba kitaip nužudyti. Tai kaip mes dabar taip banaliai numirsim…. Jei laiptinei nepapjovė narkomanas, o užklupo liga - reiškias nužudė tas kuris bandė išgelbėt. Gydytojas. Tada visiem ramiau - yra kaltasis. Mes lietuviai šiaip sau, be priežasties nemirštam!!
Tai čia šiaip - pamąstymui.
Gaila lietuvių. Gaila, kad Lietuvos scena neteko profesionalios daininkės (kurios vietą eteryje, ko gero užims kokia nors pilka žvaigždutė) ir žmonių, kurie negali suvokt paprastos, egzistencinės tiesos - visi mes laikini. Tik yra žmonių kuriems pavyksta įsiamžint (kaip Janina), o yra tokių, kurie labai to norėtų, bet nesugeba (todėl visur ir visada ieško kaltųjų)….