Category Archive

Šiaip jau esu iš tų piliečių, kurie mėgsta muziką parsisiųsti internetu ir vėliau nusipirkti, jei ta muzika patiko. Čia panašiai, kaip turgui perkant lašinius, pardavėja nori, nenori savo riebaluotom rankom ikiša tų lašinių gabaliuką tau į nasrus, kad paragautum Juokauju - tai tiesiog būdas nešvaistyt savo sunkiai uždirbamų pinigų vėjais. Perki tai, kas tikrai patinka.
Bet padariau išimti - benaršydamas internete užsukau į Bombos svetainę ir spontaniškai nusipirkau pirmą už akių užkliuvusį albumą: B.B. King and Eric Clapton - Riding with the King (2000).

Read the rest of this entry »

Ar jum neteko pastebėti tokio snobizmo reiškinio, kai žmonės, pradėję bent šiek tiek suprasti apie muziką, pradeda išdidžiai niekint muzikantus, kurie nerodo virtuoziškų sugebėjimų grojime ar dainavime? Man dažnai tenka. Mol jei muzikantas groja paprastai, tai jau ne lygis….. Nežinau - man kažkodėl kokio virtuozo Steve Vai muzika neveža. Nors vien pagalvojus, kaip jis groja pradeda pirštu skaudėt O va išgirsti paprastą, kartais gal net primityvų senuką John Lee Hooker - dūšia džiaugiasi. Read the rest of this entry »

Na ką gi brangieji, tesiame indie rock (kai pirmą kartą išgirdau šį terminą akys išsprogo - indiškas rokas? Macharadža metal, ta prasme xexexe. Nedašuto, kad tai independant trumpinys ) grupių apžvelgimą. Šį kartą visai kitokią nuotaiką ir kitokią muziką spinduliuojantys The Arcade Fire iš Kanados. Šiek tiek paskaitinėjus jų biografijas ir aprašymus darosi bloga nuo klijuojamų stilių gausybės. Aš į tokias nesamones nesivelsiu - aš tokią muziką vadinu progresyvu. Tai yra muzika kuri skiriasi tiek nuo praeities muzikos, tiek nuo dabartinio mainstreem’o - tai ateities muzika. Tai kas ateityje turėtų dominuoti (o tada bus galima ir stiliaus etiketę sugalvot). Neturiu nieko prieš tokią ateitį

Daug neblevyzgojant jamam debiutinį albumą Funereal (2004)

Negaliu pasakyt, kad albumas paliko kažkokį labai didelį įspūdį, bet ir nenuvylė. Iš indie rock grupės tikėjausi muzikos, bent kažkuo panašios į roką (taip, kaip aš jį suprantu). Nieko panašaus. Vyrauja lengvas skambesys, gitarų fuzo arba iš vis nėra arba jis tik vos girdimas. Taigi tiems, kas tikisi iš šios grupės “tikro” roko, siūlyčiau nesivargint. O visiem kitiem…
Albumo dainos ne apie gelytes, rožinius meškiukus ar bučinukus (dažnai netgi apie mirtį ir pan.), tačiau kažkokios šviesios ir optimistiškos (kas artima mano dūšiai). Muzika sunkiai nusakoma žodžiais (na nebent esate muzikinių terminų enciklopedija). Aš apibūdinčiau, kaip eksperimentinę muziką, nevengiant netradicinių sąskambių, melodijų ir instrumentų panaudojimo. Iš pradžių gan smarkiai kliuvo vokalisto balsas. Būna balsai galingi, būna silpni, bet gražūs, būna gergždžiantys, prikimę…. O Arcade Fire balsas man pasirodė visiškai prėskas ir bespalvis. Lyg jo ir nebūtų. Bet į albumo pabaigą pradėjau manyt, kad gal to ir siekiama? Jei vokalistas neturi Ronie James Dio gerklės, kokio velnio kelt vokalą į pirmą planą? Panašiai ir yra padaryta - išryškinama muzika, o vokalas tampa, kaip subtilus akomponiamentas.  Kartais kakarynę paleidžia ir moteriškė (jos laibas balselis, taip pat plaukioja kažkur anapus).
Nors albumo dainos ir skirtingos - jaučiasi tam tikras idėjinis vientisumas (kas man yra vertybė). Yra keturių “Neighborhood” dainų serija - tik prie ko ten tas neighborhood’as nesupratau :) Gal reikia atidžiau paklausyt, žinoma.
Na bet užteks apie Funereal (albumas nėra įspūdingas, tačiau geras ir teisingas ) - praeikime prie naujausio Arcade Fire darbo Neon Bible (2007).

Visumoj nuotaika panaši, o gal netgi dar šiek tiek šviesesnė, nei prmąjame albume. Bet vienas dalykas galutinai išmušė visus skepticizmo apie šią grupę likučius - eksperimentai su garsais. Grupė įrašuose naudojo vargonus (na ne “jonikas”, o tikrus vargonus ) mechaninį smuiką, karinį chorą ir net visą orkestrą. Rezultatas įspūdingas. Muzika kupina kažkokios pilnatvės, turtinga garsais ir atgarsiais, nuotaika ne saldi, bet ir ne grūzinanti (kas man sukėlė alergija Black Mountain kūryboje). Nepanašu, kad tai komerciškai orientuota muzika, bet ir ne visiška, tik patiem muzikantam suprantama “alternatyva”.
Apibendrinant - su Funereal darykit, kaip išmanot, bet Neon Bible tikrai verta paklausyt! Tai tikrai nėra rokas - nėra nei roko skambesio, nei nežabotos roko energijos (ir grupės būgnininkas tikriausiai nemirs paspringęs savo vėmalais ). Greičiau sofistikuota, šiuolaikinė roko mutacija. Muzika moderniam, atvirų pažiurų žmogui. Manau tai progresas. Teisingas progresas.

O čia Jum pavyzdys, kad nebūtinai apie baisius dalykus reikia dainuot taip, kad klausytojas norėtų nusižudyt:

P.S. tik vis galvos neapleidžia mintis, kad The Arcade Fire nariai labai daug klausosi U2

Karts nuo karto, tiek čia, tiek kitur vis pasigirsta klausimas kokią muziką klauso šio blogo autorius. Tariau sau: “imsiu ir pateiksiu 2007 metų top 10 (atlikėjų, dainų ir albumų)”. Šaltinis - Last.fm. Šaltinis nėra visai tikslus, nes fiksuoja tik kompe grojamą muziką, bet tendencijas atspindi gerai.
Tataigis daug netuščiažodžiaujant:
Read the rest of this entry »

Sveiki gyvi Žiauriai sveikinu visus šio blogo skaitytojus ir neskaitytojus su Naujaisiais Metais ir kitomis smagiomis girtuoklystėmis! Ar jau išsipagiriojote? Jau kibote į žiurkiškus darbus ir mokslus? Kaip bebūtų - sekmės Jums!
Įdomu ko tikitės iš 2008-tųjų? Aš tikiuosi progreso! Visapusiško - darbinio, asmeninio, finansinio, laisvalaikinio ir t.t. ir pan. Ar paminėjau muzikinį? Be abejo - ir muzikinio. Būtų gerai, kad išsipildytu prietaras, jog kokia bus NM pradžia - tokie bus ir visi metai…
 O muzikinė pradžia buvo nebloga - sausio 1d. LTV rodė Gyčio Paškevičiaus koncertą.

Ne, aš tikrai nesu pamišęs Paškevičiaus gerbėjas, bet koncertas buvo geras. Galima jo muzika laikyt popsu, galima ne visai popsu, bet kada Jūs paskutinį kartą per kokią nors LT televiziją matėt ištisą koncertą be jokios fonuškės? Duokim Garo nesiskaito Klasikinė LTV2 programa  taip pat. Kalbu apie pop muziką. Ir nors, kaip sakiau, nesu G. Paškevičiaus gerbėjas (bet niekad jo ir neniekinau, vaikystėj netgi labai mėgau ) pražiūrėjau visą koncertą su malonumu. Buvo truputis juoko, kai Arina nuo muzikinio “kaifo” nelabai tekstą atsiminė, truputi nepatiko, kad ir pats Gytis dažnai žodžius iš lapo skaitė, bet po velnių, kaip gera buvo žiūrėt tikrą koncertą! Muzika gyva, balsas gyvas, “back’ai” gyvi, plojimai nesurežisuoti. Po geros linksmos naujametinės nakties ir sunkaus ryto, toks koncertas buvo tikra atgaiva.
Tai vat dėkui LTV, kad nors ji ir nors retkarčiais parodo tikros muzikos. Dėkui Gyčiui, kad nepasiduoda Lietuvos POP tendencijom ir bent kartais padaro tikrą koncertą (taip parodydamas savo teisingą požiūrį į muziką). Ech jei taip visa Lietuvos pop muzika būtų tokia… Na bent didžioji dalis, nes nors ir retai, bet kartais norisi ir kokią debilišką čiastuškę užtraukt. Kad ir naujametinę naktį
Tad linkiu visam muzikiniam pasauliui kokybiškesnių ir “gyvesnių” 2008 metų, Jums linkiu daug žiurkiškos laimės, o šiam blogui - daug aštrios įžvalgos, linksmų minčių ir pastovaus kokybinio progreso! Daugiau nelinkėsiu. Užtat Jūsų palinkėjimai visada welcome

Gėda prisipažint, bet sugebėjau pražioplint, kad mano mėgstamiausias gitaristas Mark Knopfler dar rugsėjį išleido naują albumą…..

Na pasigėdyjom ir užteks - eime prie albumo
Pasakysiu taip - ar jis Jum patiks ar ne priklauso nuo to, ko iš jo tikėjotės. Markas jau seniai nebegroja to, ką kadais grojo Dire Straits ir šiame albume tikrai neišgirsite tų senųjų, narkotizuojančių gitaros solo (bet kaip aš vis to tikėjaus….), tačiau nebus ir to “country” skambesio, kurio tiek daug buvo jo paskutiniuose darbuose. Kadangi nesu didelis “country” mylėtojas - man tai patiko.
Pirmas įspūdis - nieko naujo. Ramybė, melancholija…. Puiku, gražu, bet kaip norisi dar kažko panašaus į “Sultans of  Swing”. Tos energijos, to draivo, TOS NEREALIOS GITAROS…… O nėra.
Bet paskui prisiminiau savo ir Jūsų senesnius pamąstymus ir tas albumas nušvito visai kitom spalvom. Po velnių gi žmonės keičiasi! Ir vistik puiku, kai muzika keičiasi kartu su žmogum!
Geras albumas. Tikrai vienas geriausių iš Knopflerio solo albumų. Toks nuoširdus ir ramus. Tikrai ne topų užkariautojas, ne toks kuris paliktų pėdsaką muzikos istorijoje, bet Marko muzika ne tam ir skirta. Ji skirta tiem, kurie klauso. O šis albumas - tiem kurie muzikoje pasiilgo ramybės ir nuoširdumo. Todėl daug nesiplėsiu. Jei Jūs to pasiilgote - imkite “Kill to Get Crimson” ir klausykite……

 P.S. jei kas neapsisprendėt siūlau pažiūrėt dainos “True Love Will Never Fade” klipą (IMO tikrai ne pati stipriausia daina iš albumo, bet Markas pasirinko ją, kaip “pagrindinę”).

Šiandien visą mielą dieną fone groja ”The Best Of Simon and Garfunkel”.

Dirbant labai gerai sueina jų melancholija (nors yra ir greitų gabalų, kaip jų žymiausiais hitas Mrs. Robinson, bet vistiek viskas atsiduoda lengvumu ir ramumu). Ramiai, atsipūtęs maigai kompo klavišus ir turi sau gerą nuotaiką
Na gal apie Simoną ir Garfunkelį plačiau kokį kitą kartą. Pasakysiu tik tiek, kad tai du talentingi bičai, paleidę į pasaulį daug geros muzikos ir padarę didelę įtaką šiuolaikinės muzikos raidai.
Noriu pašnekėt apie štai ką - tai sena muzika (60 tieji jei konkrečiau), bet man nuo to nei šilta, nei šalta. Man muzika galiojimo termino neturi. Tai ne grietinė ir ne paštetas - nerūgsta ir negenda. Tačiau panašu, kad tokių kaip ašei nėra daug.
Dažnai jauni (mano amžiaus) žmonės, pamatę kai kuriuos mano kompaktus, išvertę akis klausia - “tau patinka tokios senienos”? Nu patinka….. Ir ne tik senienos, patinka ir naujienos. Aš apskritai neskirstau muzikos pagal jos amžių. Muzika mane arba kabina, arba ne. Koks skirtumas kiek jai metų……?
Na gerai, aš suprantu, kad paaugliui yra ne lygis klausytis to, ko klauso jo tėvai. Bet iš paauglystės juk išaugama, o senesnės muzikos suvokimas, kaip kažko neįdomaus ir neaktualaus - išlieka. Vėliau žmogus jau nebepriima ir naujų muzikos stilių, nes tiesiog nesugeba suprast kitokios muzikos, nei klausė rukydamas pirmą cigaretę….
Ką Jūs apie tai manot? Ar muzika turi galiojimo terminą? O gal ji iš tikro su laiku praranda savo žavesį, tik aš dundukas to nesuprantu?
Pabaigai siūlau Jums paklausyt tų pačių “Simon and Garfunkel” dainą “The Sound of Silence”.
Melodija tikrai turėtumėte būti girdėję (Kazlas perdainavo ), o žodžius paskaitykit - gal patiks. Bėje tai daina “ikvėpta” J.F. Kenedžio nužudymo. 

Na tai kaip, prarūgsta ta muzika su amžium ar ne?

Žurnalas “Rolling Stone” ėmė ir sugalvojo….. Skambinkite ir argumentuokite, kodėl hard roko dinozaurai turėtų tęsti savo koncertinę veiklą ir neapsiriboti vienu, neregėto ažiotažo sulaukusiu kocertu. Visi prašymai neva bus perduoti grupės menedžmentui…..
Nežinau, kaip Jums, bet man tokios “akcijos” sukelia plačią šypseną. Na kur Jūs girdėjot, kad grupės menedžmentas atsižvelgtų į gerbėjų norus….. Grupės menedžmentas atsižvelgia į gerbėjų bapkes! “Rolling Stone” galėtų būti pragmatiškesni - “sakykit kiek sumokėtumėt už dar vieną LZ koncertą” , va tai būtų efektas.
Aš turbūt sumokėčiau litą, kitą….. Jau vien pamatyt 60 mečius diedukus, trykštančius energija - reginys. O dar tie sniego baltumo Jimmy Page’o plaukai…..

Įdomu Žvagulis po kokių 20 metelių taip pavarys…….?