Tris auksines hard roko grupes aprašiau praeitoje dalyje, todėl šioje apie jas nė žodžio
. Tačiau hard rokas tuo neapsiribojo, kaip ir visi 70-tieji neapsiribojo vien hard roku. Na bandykime jieškot nuoseklumo….
HARDAS, PROGRESYVAS IR PANKAI
Taigi kas dar, be ankščiau minėto triumvirato, draskė pasaulinę hard roko sceną? Aerosmith, Uriah Heep, Nazareth, Alice Cooper, Rainbow, Thin Lizzy, The Who ir daugelis kitų. Kiekviena iš tų grupių verta atskiro straipsnio, visos jos nuostabios ir padariusios milžinišką įtaką visai roko muzikai, bet aš norėčiau išskirti dvi. Ne todėl, kad jos kažkuo geresnės, tiesiog jos kitokios. Labai kitokios nuo didžiosios daugumos hard roko grupių.
AC/DC
Be jokios abejonės išskirtinė grupė. Visų pirma, jei praktiškai visos kitos hard’o grupės buvo iš JAV arba Jungtinės Karalystės, tai šitie vyrukai pasaulį sudrebino iš kitoje gaublio pusėje esančios Australijos. Antra - jų įvaizdis buvo kitoks: “mokinukas” Angusas, prasigėręs baikeris Bon’as Scott’as (po jo mirties - panašaus įvaizdžio Brian’as Johnsonas), iš esmės visa grupė atrodė ir elgėsi šiek tiek kitaip, nei kiti hard rokeriai. Trečia - AC/DC tur būt patį primityviausią ir vienodžiausią roką grojanti grupė, bet… bet yra toks žodis “draivas”. Va šito iš šios grupės nieks neatims. Jau kartą apie tai rašiau - muzika gali būt visiškai paprasta ir vienoda, bet jei ji “kabina”, “veža” ar ”nuneša stogą” - valio tokiai muzikai. Iš AC/DC šito neatimsi…..
QUEEN
Ilgai galvojau prie kokio stiliaus priskirti Queen. Sizifo darbas, aš Jums pasakysiu… Na nebuvo jie hard roko grupė, dalis jų muzikos apskritai į roką nepanaši, tiesiog rašant šį straipsniuką galvoje “kalė” jų kietas, hardrokinis gabaliukas “Headlong”, todėl ir pasirinkau hard’ą (sutinku, tai neteisinga, bet…)
Turbūt mažai kas prieštaraus, jei pasakysiu kad Queen buvo (teoriškai tebėra) viena įdomiausių, spalvingiausių ir išskirtiniausių roko grupių “ever”. Jų muzika buvo labai profesionali. Ne tai, kad kiti buvo diletantai, tiesiog Queen muzika labai spalvinga, ji kupina pačių įdomiausių melodinių ir harmoninių sprendimų, pačių įvairiausių instrumentų ir garsų (viena iš priežaščių, kodėl jų muziką taip sunku priskirt kokiam nors stiliui), kaip ir dera tokio pavadinimo grupei, jų muzika karališkai didinga, kupina galios ir įtaigos. Hard roko energija sumaišyta su progresyviojo roko meniškumu. Galėčiau vardint ilgai….. Tiesiog Queen buvo visos aštunto, devinto dešimtmečio populiariosios muzikos karaliai (kažkaip geriau skamba nei “karalienės”
). Pagarba jiems.
Jei kas įsižeidėt, kad neišsiplėčiau arba visai nepaminėjau kitų hard roko grupių - BŪTINAI brukštelkit ką nors apie jas komentaruose. O aš bandau “knaisiotis” po septynesdešimtuosius toliau, o ten ir be hard roko geros muzikos buvo daug. Pirmiausia - progresyvas.
Progresyvu aš vadinu ne vien “Progressive rock”. Progresyvas man yra visa muzika, kuri “plaukė prieš srovę”, netaikė į topų viršūnęs ir milžiniškus albumų pardavimus (nors neretai jie ten patekdavo). Progresyvinės grupės atsirado ir išpopuliarėjo, dėka seno, kaip pasaulis fenomeno - balanso. Jeigu “mainstreem’e” dominavo primityvokas ir vienodas hard rokas, būtinai turėjo atsirast kažkas gilesnio ir sudetingesnio. “Progresyvo” muzika buvo gerokai įvairesnė: besikaitaliojantys ritmai, sudėtingos melodijos, naudojami patys įvairiausi instrumentai. Jei hard rokas, iš esmės “pastatytas” ant bliuzo, tai progresyvas rėmėsi džiazo ir klasikinės muzikos kanonais.
Žmonės kuriem neužteko hard roko draivo ir energijos, kurie jieškojo tauresnių, prasmingesnių išgyvenimų septyniasdešimtaisiais gavo jų su kaupu……
PINK FLOYD
“Pink Floyd is what i consider unrepeatable history. Aren’t you glad these guys existed during your lifetime? Cause these guys are gonna be one of those legendary tales the future people will be talking about. Almost like the extinction of the dinosaurs. Gone but in no way ever forgotten. Somehow, somewhere at one point in time, there existed…..PINK FLOYD” . Komentatorius iš Youtube.
Pink Floyd’us jau minėjau senesniame straipsnyje prie psichodelikos grupių, tačiau psichodeliką jie grojo tik savo egzistavimo pradžioje. Vėliau jų muzika tapo žymiai spalvingesnė ir įvairesnė (komerciškesnė taipogi). Gal kam nors pasirodys būtent atvirkščiai, tačiau man (žmogui nelabai suprantančiam psichodeliniį roką) būtent vėlesnieji Pink Floyd’ai yra nuostabiausi. Gili, įspūdinga, meistriškai sukurta muzika ir nepakartojami koncertiniai pasirodymai, kupini vaizdo efektų (bėje puikiai suderintų su atliekama muzika) padarė Pink’us kultine grupe.
Neeilinė grupė, manau joks sveiko proto žmogus tam neprieštaraus.
JETHRO TULL
Mano numylėtiniai
. Labai spalvinga grupė. Tiek savo nepakartojamu, fleita “ginkluotu” ir truputi trenktu frontmenu Ian’u Anderson’u, tiek savo labai įvairia muzika (keltiškas folk’as, hard’as, elektronika, progressive rokas, džiazas, klasikinė muzika - ko tik ten nėra…). Jethro Tull pastoviai eksperimentavo su savo skambesiu. Keitėsi tiek stiliai, tiek muzikantai. Tuo man jie ir patinka - jieškantys, eksperimentuojantys menininkai. Paklausykit jų improvizacijos Bacho motyvais - man patiko:
EMERSON, LAKE & PALMER

Trijų be proto talentingų vyrukų grupė (turbūt būtų buve keturiese, bet Jimis Hendrixas mirė taip ir nespėjęs prisijungti prie grupės). Man jie, ko gero, patys “progresyviausi” iš visų. Visiškai nepaisantys standartų, naudojantys nedaug “tikro” roko elementų, nespjaunantys į klasikinę muziką ir improvizacijas. Nepaisant to, 70 taisiais jie buvo žiauriai populiarūs.
Kalbant apie progresyva būtų nedovanotina nepaminėt tokių grupių kaip:
GENESIS (P. Gabrielio laikų)

KING CRIMSON

YES

Gentle Giant, The Moody Blues, Frank Zappa, Van der Graaf Generator, Rush ir daugelis kitų.
Tačiau tokiame spalvingame dešimtmetyje atsirado ir dar viena kontrastuojanti spalva - pankai. Jų ideologija buvo protestas, apolitiškumas, antihipizmas, antisocialumas, anarchija. Kaip manot kokią muziką galėjo kurti tokia ideologija? Ogi paprastą, kaip antras golfas
. Pank roke dominavo trumpos, primityvios, labai greito tempo ir iššaukiančių tekstų dainos. Protestas, kaip žinia, yra paauglystės palydovas, todėl nenuostabu, kad šis protestuojantis judėjimas ir jo muzika sulaukė milžiniško jaunų žmonių susidomėjimo.
Nevaidinsiu, kad kažką labai išmanau apie pank roką, todėl tiesiog pateiksiu tris, mano galva reikšmingiausias šio žanro grupes ir jų muziką, o Jūs jau darykit savo išvadas.
THE RAMONES
SEX PISTOLS
THE CLASH
Nežinau ar Jum patiko, ar ne tačiau vieno nuneigt negalima - pank rokas buvo labai svarbi septyniasdešimtųjų dalis.
70 taisiais, buvo ne tik šie trys stiliai. Buvo ir Glam rockas ir New Wave’as ir dar daug pačių įvairiausių roko grupių, kurias be galo sunku priskirt kokiam nors stiliui. Tuo man šis dešimtmetis ir patinka - savo spalvingumu ir įvairumu. Tačiau viskas kada nors baigiasi ir išsisemia. Taip atsitiko ir su roku. Po truputį, po truputį veikiant įvairiems faktoriams rokas pradėjo vis labiau panašėt į pop muziką, vis labiau komerciškėt, tačiau, kaip atsvara tokiam “rokui” užgimė kietas ir galingas metalas….. Bet tai jau 80 tieji, tai jau kita dalis…..

16 comments
Comments feed for this article
May 8, 2008 at 3:54 pm
Adis
Na AC/DC primityviais aš niekaip nepavadinčiau. Vienodais, gal net monotoniškas - taip. Bet kur čia primityvumas? Ar kaip tada reiktų vadinti 3-5 akordų pankroką?
May 8, 2008 at 4:08 pm
zibaila
Na gal ne tą žodį parinkau. Muzika techniškai gal ir nėra primityvi, bet ir niekuo neįmantri. Tas pats ritmas, tie patys rifai, tas pats Anguso šokinėjimas…. Nesakau, kad jie diletantai, nesugebantys grot, sugeba, bet daro tai labai jau paprastai. Bet man jie patinka - jau minėjau kodėl
May 8, 2008 at 5:05 pm
Mantas
AC/DC ir Aerosmith vienos mano mėgstamiausių grupių.
Ir Queen galima priskirt prie jų
Su kitais kažkaip nelabai teko susidurt. Teks jais papildyt muzikos kolekciją
May 8, 2008 at 5:14 pm
Žmogus, turintis ką pasakyti
Aaaaaah, nuo Pink Floyd albumo „the wall“ dar ir dabar plaukai piestu stojasi
May 8, 2008 at 7:22 pm
Adis
“Muzika techniškai gal ir nėra primityvi, bet ir niekuo neįmantri.”
Anguso vinguriavimų rafinuotais nepavadinsi, bet paprastais - irgi. Lengvai atpažįtami, nesunkiai nuspėjami - tikrai taip. Bet pabandyk va tu tokius tokiu tempu sugroti… Ar taip tinkamai įkomponuoti. Vienas kolega, su kurio teko grojnėti, pats panašiai sakė, kol pats išgroti nepabandė.
Kitas mane nustebinęs dalykas - komentarai. Išvardinta virš penkiolikos tikrai kultinių gurpių (blin, GGiant! EL&P!!!), o štai kažkam “su kitais kažkaip nelabai teko susidurt”… Ar Pinkai asocijuojasi vien su jų labiausiai medijoje išpopuliarintu albumu. Kas toliau? Geriausia metalo grupė - “Metallica”? Geriausias džiazmenas - Kenny G?..
May 8, 2008 at 7:42 pm
zibaila
Adi, ir vėl tu apie techniką. Grojimo techniką. Aš kalbu apie muziką apskritai. Kad Angusas puikus gitaristas nesiginčyju. Koks nors Steve Vai ar Malmsteen’as iš vis pjauna taip, kad net žiūrint pirštus paskausta, bet man visiškai nesiklauso…..AC/DC muzika galbūt netgi techniškai sudėtinga, bet muzikaliai (melodija, harmonija, ritmas, bla, bla, bla) - primityvi. Bet veža
May 8, 2008 at 8:07 pm
dzilbus
Kad AC/DC išskirtinės manieros hardrokistai su pretenzijom į metala, tai nenuneigsi. Be nukrypimų savo stiliui. Dar tokie atsidavę ir taip pat ištikimi savo manierai – Status Quo.
Šalia grupsų dar galima minėti kiečiausius instrumentalistus - keyboardistai: Keith Emerson (EL&P), Jon Lord (Deep Purple), Rick Wakeman (Yes), gitaristus: Ritchie Blackmore (Deep Purple), Jimi Hendrix, Jimi Page (Led Zeppelin), Robert Fripp (King Crimson).
Plus: hardroko fanatai visada vertino ex. Deep Purple gitaristo Ritchie Blackmore’s Rainbow.
Aerosmith pradėjo groti, atrodo, apie 1970 metus ir visą laiką grojo teisingą rocka, bet tik su Get A Grip disku parodė ką gali. Pridėjo skudurinio roko elementų, bet kai tai atlieka tikri rokeriai – sėkmė garantuota. Kalbu apie trilogiją Cryin’, Crazy ir Amazing.
Skaitau ir skaitysiu. Sėkmės.
May 8, 2008 at 8:09 pm
zibaila
Ačiū dzilbui už papildymus.
May 10, 2008 at 9:31 am
laimikis
Labai puikus straisnis. Su malonumu perskaičiau ir pasiklausiau
May 11, 2008 at 10:40 am
Eglė iš Dangaus Cirko
fainai
man asmeniskai Floydai visai ne prie sirdies. astuntos klases pradzioje, kai per Vilniaus dienas buvo pastatya lietuviskoji Siena, buvau ziauriai uzsivezusi jais - klausiau Siena po 3 kartus i diena istisa pusmeti, panasus likimas teko ir Dark Saidui veliau, bet kazkaip veliau eme rastis idomesne muzika negu jie. kartais isijungiu Atom Heart Mother/Meddle, bet visumoj kazkaip nebeveza manes sita grupe, nors ir kokia puiki, techniska, revoliucine tais laikais buvo ir kad ir kokia klasika yra laikoma siais laikais
progresyvas apskritai su visais ELP ir Gentle Giant’sais eme kazkaip uzknisti mane pamazu, persiklausiau gal ar ka. progresyvas labai labai sudetinga muzika ne vien savo struktura, bet.. apskritai, yra sunku sukurti gera progresyvo albuma. galima ji uzkisti trimis dvidesimties minuciu dainomis su galybe pasazu, improvizaciju ir visko, kas tik saus i galva, bet tai nereiskia, kad nebus elementariausiai persistengta. labai didelei progresyvo daliai tinka apibudinimas ’self-indulgent’ - ’sau pataikaujantis’. labai gerbiu Ricka Wakemana uz techniska ir idomu grojima, taciau nei Close to the Edge, nei Tales from Topographic Oceans man kazkokio ypatingo sipudzio nepaliko, o vietom primena pilstyma is tuscio i kiaura. tik ka toptelejo, kad kad ir kaip megstu Yesus, daug labiau prie sirdies Jethro Tullu Medines dainos, kita vertus Tullai irgi salyginai progresyvo grupe. ai, vienu zodziu
man is tikruju labai gaila, kad Lietuvoj nera glam roko tradicijos. Britanijoje glam roko laikotarpis niekada nepamirstamas ir minimas apskritai kaip vienas itakingiausiu roko ‘nuokrypiu’ muzikos istorijoje. juk visas post-punk/new wave yra glam roko ir panku muzikos palikimas. nezinau kiek esu macius muzikantu interviu, kuriuose jie mini Roxy Music ir Davida Bowie kaip vienus is didziausia itaka padariusius jiems atlikejus. apskritai glam rokas yra stebuklingas ir artimas art rokui. neabejoju, kad jei ne sitaip susiklosciusi istorija ir tuometine padetis Lietuvoje, senos muzikos megejai siais laikais vertintu ne tik hard/klasikini roka
May 12, 2008 at 9:11 am
dzilbus
Yra toks neoficialus terminas – overlistening, kai kažkiek laiko ar išviso nenori net girdėti kažkurios grupės ir visai ne todėl, kad ten bloga muzika. Tiesiog kažkada gavai tokią jos dozę, kad dar ir šiandien veikia. Man taip atsitikę su Phil Collins, pradedant Face Value (1981) ir vėliau. Nors ankstyvieji Genesis visada pageidaujami. Panašiai su Pinkais, bet vienas diskas – Obscured by Clouds (1972), na niekaip nepabosta. Gal todėl, kad jame girdime užuomazgas viso to, kas buvo vėliau
May 13, 2008 at 9:53 am
Paulius
Adis yra trve
May 14, 2008 at 10:32 am
Do
Straipsnis idomus, bet jei jau prašei paminėt ko pasigedau, paminėsiu: tai va to ankstyvojo glam rocko kaip David Bowie (manau nors pora žodžiū roko istorijoj jam priklauso), T.Rex ar Roxy Music. Nebutinai pačių grupių, bet kad dar buvo ir šita kryptis. Bet šiaip tai puiku.
May 14, 2008 at 8:17 pm
Eglė iš Dangaus Cirko
o gers ir Dovaidas pasigedo glamo
ka as ten sakiau apie LT santyki su glamu? 
May 16, 2008 at 2:16 pm
dovaidas
Aš iš tikrųjų pasigedau D.Bowie o ne viso glamo
May 17, 2008 at 6:47 pm
Eglė iš Dangaus Cirko
David Bowie, T.rex ir Roxy Music ir yra klasikinis glamas, neskirstomas i jokius ankstyvuosius ar velyvuosius, nes paprasciausiai tera vienas vienintelis
o kad bandoma visas astuoniasdesimtuju hair metal baisybes vadinti glamu tai man nei silta nei salta!