70 - tieji……. Auksinis roko dešimtmetis. Yra nesutinkančių? Šaunu, tiesiog tai roko istorija pagal mane! O Jūsų pataisymai ir pamąstymai visuomet “welcomed” komentaruose. Jei Jums atrodys, jog esu šunsnukis, kad nepaminėjau vienos ar kitos grupės - tiesiog paminėkite ją (ir jos indelį, jei netingėsit) komentaruose. O aš tiesiog rašysiu kas man atrodo svarbu ir tai visai nebūtinai turi būt objektyvi tiesa. Taigi….

Hard roko ”Triumviratas”
Snobiškas pavadinimas (žmonių kalba tiesiog trijo, trijulė, susimesti ant trijų :) ir panašiai), bet snobiškame blog’e visai tinka :) . Septyniasdešimtieji man pirmiausia, antriausia ir trečiausia yra hard roko bei heavy metal dešimtmetis. Kuo šie stiliai skiriasi? Teisybę pasakius nežinau… Atrodo viskas turėtų būt paprasta - heavis sunkesnis, greitesnis, bet iš tiesų yra begalės grupių, kurias ramia sąžinę galima priskirti abiem šiem stiliams. Taigi prašyčiau pedantiškų roko eruditų atleidimo, bet suplaksiu šiuos du stilius į vieną - hard roką (bus papraščiau tiek man, tiek skaitytojui).
Visos trys triumvirato (vistik bjaurus žodis, daugiau nenaudosiu :) ) grupės susikūrė 1968 metais anglijoje, tačiau visom savo spalvom ir atspalviais ištryško būtent 70 taisiais. Nebenervuosiu - žinoma jog tai Led Zeppelin, Deep Purple ir Black Sabbath. Trys roko dinozaurai, kurių įtaką roko, metalo ir apskritai visai populiariosios muzikos istorijai vargu ar kas gali išmatuot. Kas jas visas vienija, be panašaus stiliaus muzikos? Pirmiausia akcentuočiau sudėtį: visų grupių ašis sudaro charizmatiškų, galingų balsų vokalistų ir ekscentriškų, gitaros virtuozų duetai. Page’as su Plant’u (LZ), Gillan’as su Blackmor’u (DP) ir Osbourne’as su Iommi’u (BS) buvo duetai, kurie puikia vienas kitą papildydavo ir sukurdavo tikrai įspūdingą muziką. Tai buvo naujiena (vistik ankstesnio roko muzikoj nebuvo nei tokių sudėtingų gitaros solo, nei tokių įspūdingų vokalų), kaip ir pačios muzikos sunkumas. Hard roko muzika iš esmės labai paprasta - greitas, be proto energingas ir trankus bliuzas su labai daug fuzo (”gergždžiantis” gitaros garsas), ilgomis solo ir galingomis vokalo partijomis. Palyginti su senesnėm roko atmainom, hard rokas skambėjo labai sunkiai ir….. kabinančiai. 60-tųjų pabaigoje jaunimui jau reikėjo kažko naujo, kažko sukeliančio dar didesnę ekstazę nei psichodelika ar klasikinis rokas. Ko gero todėl šiom trim grupėm populiarumo ilgai laukti nereikėjo - jų sunkumas ir energija buvo tikra “šviežiena” muzikos padangėje.
Nenorėčiau labai plėstis apie kiekvienos iš šių grupių istorijas - jos ilgos, sudėtingos ir vistiek wikipedijos neperspjausi :) . Geriau savaip painterpretuosiu šių grupių muziką ir jų indelį į roko istoriją.

Deep Purple

Energingieji. Turbūt labiausiai hard roko sąvoką atitinkanti grupė. Nors jos muzika neatsiejama nuo nuostabaus klavišininko Jon Lord (klavišiniai hard roke labiau išimtis, nei taisyklė), bet jie per savo istoriją turėjo mažiausiai nukrypimų į kitas roko atmainas ir net dabar iš esmės groja tą patį, klasikinį hard roką (tik dėja, toli gražu nebe tokį uždegantį, kaip seniau). Iš visų trijų grupių juos išskirčiau, kaip energingiausius. Nors ir paleido į pasalulį daug už širdies griebiančių baladžių, tačiau jų “kietiesiems” gabalams savo jėga ir ugnimi gali prilygti nedaug kas. Ką jie davė rokui? Sakyčiau tikro roko etaloną. Greitis, laukinė energija, sprogstamoji muzikos galia, o karts nuo karto - virkdančios baladės. Deep Purple davė impulsą šimtams tpanašaus stiliaus grupių. Tačiau nedaugelis šių roko dinozaurų įpėdinių galėtų prilygti savo ikvepėjams sugebėjimu sukelti tokias muzikines audras, kokias sukeldavo Deep Purple.

Led Zeppelin

Inteligentiškieji. Nors ir pilnai galėdami runktyniauti su Deep Purple savo energija ir ugnim, Led Zeppelin man visuomet atrodė “inteligentiškiausia”, labiausiai sofistikuota iš šios trijulės. Po pirmųjų keturių savo albumų (kurie neabejotinai įrašyti aukso raidėmis roko istorijoje), grupė pradėjo eksperimentuot. Ne visiem tie eksperimentai patiko - buvo (ir tebėra) kalbų, kad grupė nupopsėjo, nusivažiavo, nusilengvėjo, bet man regis jiem tiesiog norėjosi kažko labiau rafinuotesnio nei pirmųjų keturių albumų hard rokas. Velėsneje Led Zeppelin muzikoj galima atrast daugiau bliuzo, country, sakyčiau netgi regio priemaišų. Gal jiems hard rokas atrodė pernelyg primityvus? Gal tiesiog norėjo platesnių auditorijų? Kas žino….. Viena galima pasakyt tikrai - tai bene savičiausia ir originaliausia hard roko grupė ever. Jų muzika gilesnė ir prasmingesnė nei didžioji dauguma primityvoko hard roko.

Black Sabbath

Tamsieji. Neabejotinai labiausiai į okultizmą, narkotikus, ir visą juodąją gyvenimo pusę linkusi grupė (buvo to gėrio ir kitose dvejose, bet nepalyginamai mažiau). Black Sabbath buvo hard roko demonai. Jų muzika buvo juodžiausia ir sunkiausia ką tuo laikotarpiu buvo galima išgirst. Nenuostabu, kad jie laikomi visos metalo muzikos pradininkais. Žinoma, Black Sabbath muzikoje sunku atrast muzikinių panašumu su, tarkim, “death” ar “black” metalu. Tačiau jie buvo pirmieji pradėję grot tokią niurią, piktą “juodąją” muziką. Jei tarp jūsų yra jaučiančių neapykantą metalui, neabejotinai galite dėl visko kaltinti Black Sabbath. Jų įtaka šiam stiliui neišmatuojama.

Tai tiek šiam kartui, brangieji. 70-tieji pernelyg spalvingas dešimtmetis, kad sutalpint jį į vieną straipsnį. Gal ir nusivylėte, kad visą trečiąją dalį paskyriau tik trim iš daugelio puikių 70-tųjų grupių, bet manyčiau jos to nusipelnė. Apie kitas roko legendas, kurios bujojo šį dešimtmetį, skaitykite tesinyje, o kal kas - gero savaitgalio!