Roko istorija: II dalis

Folk’as, Britai ir LSD

Šeštojo dešimtmečio pabaigoje, septintojo pradžioje rokenrolas buvo aukštumoje. Elvis Preslis įgavo kone dievybės statusą, o jo ir kitų rokenrolo muzikantų įvaizdis propagavo linskmą, nerupestingą, meilės ir siautulio kupiną gyvenimą. Tačiau tikrasis gyvenimas sukosi kita linkme – prasidėjo Vietnamo karas, visuomenę kankino žmogaus teisių, rasinės diskriminacijos ir kitos socialinės problemos. Naturalu, kad atsirado žmonių, kuriem tos problemos buvo labai aktualios ir jie norėjo girdėti muziką, kuri tas problemas eskaluotų. Muzikoje (kaip ir visur kitur) visada atsiranda pusiausvyra. Jei rokenrolas propagavo paviršutiniškas, paaugliškas vertybes, turėjo atsirasti rimtesnė, gilesnes problemas eskaluojanti muzika. Ir tuo atsvaros taškur tapo jaunas, žydų kilmės muzikantas Robertas Zimmermanas (visam pasauliui geriau žinomas, kaip Bob’as Dylan’as).

Jis grojo šiek tiek stilizuotą folk’ą, bet ne muzikos stiliuje buvo esmė. Skirtingai nuo to meto rokenrolo dievukų jis pats kurė muziką, pats rašė tekstus ir tie tekstai toli gražu nebuvo vien apie nelaimingą meilę ir mokyklos vakarėlius. Jo poezija rėmėsi to meto socialinėmis aktualijomis, būties temomis ir gyvenimo filosofija. Naturalu, kad tokia muzika susilaukė tiek gausaus gerbėjų, tiek ir priešų būrio. Dainuoti apie gelytes visada lengviau – niekam nekliudysi, nieko nesupykdysi. Tačiau visuomenė jau buvo subrendusi ir tokiai muzikai.

Come gather ’round people
Wherever you roam
And admit that the waters
Around you have grown
And accept it that soon
You’ll be drenched to the bone.
If your time to you
Is worth savin’
Then you better start swimmin’
Or you’ll sink like a stone
For the times they are a-changin’

 Tokie ir panašūs tekstai, žinoma, negalėjo topouose iškelti Bob’o Dylan’o aukščiau Preslio ir kitų rokerolo dievukų, tačiau jo gerbėjų ratas nepaliaujamai gausėjo.

Tuo tartpu kitoje Atlanto pusėje, Britanijoje, užgimė kitas muzikos stilius – Beat Music, arba tiesiog Bytas. Nepulsiu žongliruot muzikine terminologija ir sudėtingai aiškint kuom jis skyrėsi nuo rokerolo. Iš esmės js tiesiog buvo lengvesnis – melodijos ir harmonijos paprastesnės, lengviau klausomos, (juk tai Britanija, linksmo ir nuotaikingo keltiškojo folkloro šalis), o nuotaika ir energija ne mažesnė nei amerikietiško rokenrolo. Naturalu, kad tiek pradedančio nusibosti rokenrolo, tiek lengvesnės muzikos gerbėjai tokią muziką nuoširdžiai pamilo. Iš pradžių Britanija, vėliau Europa ir galiausiai (apie 1964 metus) šis stilius persirito per atlantą. Toks angliškų grupių desantas Amerikoje buvo pavadintas trumpai ir aiškiai – Britų invazija. The Swinging Blue Jeans, The Who, The Kinks, The Animals ir žinoma….. 

The Beatles. Apie šią grupę reikia rašyt arba trumpai ir lakoniškai, arba prirašyt romanus. Bet koks tarpinis variantas būtų neteisingas. Pasirinksiu pirmąjį variantą (juolab, kad apie juos jau yra prirašyta, turbūt daugiau nei apie bet kokius kitus muzikantus) ir pasakysiu tik tiek, kad jie buvo septintojo dešimtmečio ikona. Nenoriu toliau plėstis - vistiek Bitlų fenomeno taip lengvai neišnagrinėsi. Kuo daugiau rašysiu, tuo daugiau svarbių dalykų praleisiu…..

Ilgainiui panašų stilių pradėjo grot ir amerikiečių grupės – The Byrds, The Beach Boys ir pan. tačiau buvo žmonių, kuriem Bitlų ir kitų panašaus stiliaus muzika buvo per daug švelni, per daug lyriška ir naivi. Ir tie žmonės gavo alternatyvą – gerokai vulgresnę, ekscentriškesnę ir baisiai pasiutusią grupę The Rolling Stones.

Taip pat britų grupė, taip pat priskiriama “Britų invazijai”, tačiau muzikinė stilistika gerokai skirėsi nuo Byto grupių. “Riedantys akmenai” iš esmės paėmė tą patį senąjį rokenrolą, ipynė žymiai aštresnių gitaros fuzų, griežtesnių rifų, paskanino visą tai savo atviru, iššaukiančiu seksualumu ir visi paaugliai, kuriem Bitlų “meilė ir taika” pasirodė pernelyg švelni – metėsi jų pusėn. Bėja tai bene vienintele to laikmečio grupė išlaikiusi populiarumą iki šių dienų. Girdėjau gandus, kad šiais laikais honoraras už The Rolling Stones koncertą – 1 milijonas svarų. Na, ko gero jie to verti….

The Rolling Stones šiais laikais

 Septintasis dešimtmetis pasižymėjo ir hipių judėjimo atsiradimu. Pacifistinis, meilę, laisvą seksą ir įvairių svaigalų vartojimą propagavęs judėjimas dideliu greičiu didino prijaučiančiųjų gretas. Vėlgi, nenorėčiau labai išsiplėst nagrinėjant hipių atsiradimo ir išpopuliarėjimo priežastis.Bet neabejotinai – vietnamo karas, Prezidento J.F. Kenedžio nužudymas, konservatyvi, žmogaus teises pažeidinėjanti visuomenė negalėjo neišprovokuoti kažko kardinaliai priešingo – balansas visada turi būti.

Hipių muzika buvo įvairi – praktiškai visi mano aukščiau minėti stiliai ir muzikantai, daugiau ar mažiau sietini su hipių judėjimu. Tačiau bendruomenėje, labai linkusioje į marichuanos, LSD ir kitų kvaišalų vartojimą, negalėjo neatsirasti ir specifinė muzika. Ir žinoma atsirado – psichodelinis rokas. Stilius, kuris savo skambesiu, tekstais ir visa esybe perteiktia haliucinogeninių narkotikų poveikį. Syd’o Barrett’o eros Pink Floyd, The Doors su pakvaišusiu poetu Jimu Morrisonu priešakyje, svaiginančios gitaros dievas Jimis Hendrix’as, roko princesė Janis Joplin, Jeferson Airplane ir k.t. iškelė psichodelinį roką į populiarumo viršūnę ir 60- tujų pabaigoje tai buvo bene populiariausia roko atmaina (dauguma kitų mano ankščiau minėtų muzikantų irgi gana sekmingai “persiorientavo” į psichodeliką). Dėja Morrison’as, Hendrix’as, Joplin ir daug kitų talentingų šio stiliaus atstovų, savo audringą gyvenimą baigė labai anksti. Priežaščių, manau, aiškint nereikia……

Ir štai visą tą pasiutusį, permainingą ir svaiginantį septintajį dešimtmetį vainikuoja 1969 m. New York’o apylinkėse įvykęs Woodstock’o festivalis. Tai buvo ne tik koncertas, surinkęs visus geriausius to meto atlikėjus, ne tik reginys, sutraukęs bemaž pusę milijonų žiūrovų, tai buvo kažkas daugiau… Kas – dorai galėtų paaiškint tik žmogus ten dalyvavęs. O kur dabar tokį surast? Ir dar būt gerai, kad jis ką nors prisimintų, be to, kad buvo daug žolės, geros muzikos, trali vali ir kitokio kaifo . Man, žmogui gimusiam po daugiau nei dešimtmečio, sunku tą renginį kaip nors įvertint. Tiesiog beskaitinėdamas roko grupių istorijas supranti, kad tas festivalis visai populiariajai vakarų kultūrai davė labai, labai daug.

1969 m. Woodstock’o festivalis

Štai septintasis dešimtmetis ir baigėsi…. Ir nors tuo metu gimė daug puikių hard roko grupių, tačiau tai jau sekančio dešimtmečio muzika, todėl…… laukite tesinio.