The Arcade Fire – teisingas progresas

Na ką gi brangieji, tesiame indie rock (kai pirmą kartą išgirdau šį terminą akys išsprogo – indiškas rokas? Macharadža metal, ta prasme xexexe. Nedašuto, kad tai independant trumpinys ) grupių apžvelgimą. Šį kartą visai kitokią nuotaiką ir kitokią muziką spinduliuojantys The Arcade Fire iš Kanados. Šiek tiek paskaitinėjus jų biografijas ir aprašymus darosi bloga nuo klijuojamų stilių gausybės. Aš į tokias nesamones nesivelsiu – aš tokią muziką vadinu progresyvu. Tai yra muzika kuri skiriasi tiek nuo praeities muzikos, tiek nuo dabartinio mainstreem’o – tai ateities muzika. Tai kas ateityje turėtų dominuoti (o tada bus galima ir stiliaus etiketę sugalvot). Neturiu nieko prieš tokią ateitį

Daug neblevyzgojant jamam debiutinį albumą Funereal (2004)

Negaliu pasakyt, kad albumas paliko kažkokį labai didelį įspūdį, bet ir nenuvylė. Iš indie rock grupės tikėjausi muzikos, bent kažkuo panašios į roką (taip, kaip aš jį suprantu). Nieko panašaus. Vyrauja lengvas skambesys, gitarų fuzo arba iš vis nėra arba jis tik vos girdimas. Taigi tiems, kas tikisi iš šios grupės “tikro” roko, siūlyčiau nesivargint. O visiem kitiem…
Albumo dainos ne apie gelytes, rožinius meškiukus ar bučinukus (dažnai netgi apie mirtį ir pan.), tačiau kažkokios šviesios ir optimistiškos (kas artima mano dūšiai). Muzika sunkiai nusakoma žodžiais (na nebent esate muzikinių terminų enciklopedija). Aš apibūdinčiau, kaip eksperimentinę muziką, nevengiant netradicinių sąskambių, melodijų ir instrumentų panaudojimo. Iš pradžių gan smarkiai kliuvo vokalisto balsas. Būna balsai galingi, būna silpni, bet gražūs, būna gergždžiantys, prikimę…. O Arcade Fire balsas man pasirodė visiškai prėskas ir bespalvis. Lyg jo ir nebūtų. Bet į albumo pabaigą pradėjau manyt, kad gal to ir siekiama? Jei vokalistas neturi Ronie James Dio gerklės, kokio velnio kelt vokalą į pirmą planą? Panašiai ir yra padaryta – išryškinama muzika, o vokalas tampa, kaip subtilus akomponiamentas.  Kartais kakarynę paleidžia ir moteriškė (jos laibas balselis, taip pat plaukioja kažkur anapus).
Nors albumo dainos ir skirtingos – jaučiasi tam tikras idėjinis vientisumas (kas man yra vertybė). Yra keturių “Neighborhood” dainų serija – tik prie ko ten tas neighborhood’as nesupratau  Gal reikia atidžiau paklausyt, žinoma.
Na bet užteks apie Funereal (albumas nėra įspūdingas, tačiau geras ir teisingas:) ) - praeikime prie naujausio Arcade Fire darbo Neon Bible (2007).

Visumoj nuotaika panaši, o gal netgi dar šiek tiek šviesesnė, nei prmąjame albume. Bet vienas dalykas galutinai išmušė visus skepticizmo apie šią grupę likučius – eksperimentai su garsais. Grupė įrašuose naudojo vargonus (na ne “jonikas”, o tikrus vargonus ) mechaninį smuiką, karinį chorą ir net visą orkestrą. Rezultatas įspūdingas. Muzika kupina kažkokios pilnatvės, turtinga garsais ir atgarsiais, nuotaika ne saldi, bet ir ne grūzinanti (kas man sukėlė alergija Black Mountain kūryboje). Nepanašu, kad tai komerciškai orientuota muzika, bet ir ne visiška, tik patiem muzikantam suprantama “alternatyva”.
Apibendrinant – su Funereal darykit, kaip išmanot, bet Neon Bible tikrai verta paklausyt! Tai tikrai nėra rokas – nėra nei roko skambesio, nei nežabotos roko energijos (ir grupės būgnininkas tikriausiai nemirs paspringęs savo vėmalais ). Greičiau sofistikuota, šiuolaikinė roko mutacija. Muzika moderniam, atvirų pažiurų žmogui. Manau tai progresas. Teisingas progresas.

O čia Jum pavyzdys, kad nebūtinai apie baisius dalykus reikia dainuot taip, kad klausytojas norėtų nusižudyt:

P.S. tik vis galvos neapleidžia mintis, kad The Arcade Fire nariai labai daug klausosi U2