Velniop tokią psichodeliką…..

Įsivaizduokite, aš kvailelis maniau, kad psichodelinis rokas jau 30 su virš metų tik tyliai brazda kur nors tamsiuose rūsiuose, o gal ir apskritai yra miręs. Bet prieš porą dienų už akių užkliuvo Rolling Stone straipsnis apie jauną “indie” psichodelikos grupę Black Mountain (na jei RS rašo apie psichodeliką, tai ji tikrai nemirė ). Straipsniukas suintrigavo ir jau greit torrentu tinklu tekėjo jų 2005 metų debiutinis albumas “Black Mountain”, beigi dar net oficialiai neišleistas “In the Future”.
Kol tekėjo – pasiskaitinėjau apie pačią grupę: kanadiečiai, šiuolaikiniai hipiai, keičia švirkštus narkomanam baisiausiame Vankuverio rajone - savotiškas kolektyvas Na, bet albumai atkeliavo!
Na, turiu pasakyti, kad niekada nebuvau didelis psichodelikos gerbėjas (toliau bandysiu paaiškint kodėl), bet The Doors, Pink Floyd, King Crimson, Jeferson’s Airplane ir panašųs grandai visada kėlė savotišką pagarbą ir karts nuo karto neatsisakau jų paklausyt. Bet jie yra (buvo) psichodelikos grandai, o kas tie Black Mountain? Ogi šūdas turiu pasakyt :)
Na gerai, susitarkim iš anksto – tai mano asmeninė, nebūtinai teisinga, niekuo objektyviu neparemta, neprofesionali nuomonė. Jei ji Jum nepatinka – niekuo negaliu padėt.
Pirma blogybė: jausmas, kad chebryte visiškai nemoka grot ir nežino jokių melodijos ir harmonijos darymo taisyklių, todėl tiesiog bando išgaut kuo didesnį disonansą (nederantį skambesį), tuo bandydami sukelti kažkokius psichodelinius išgyvenimus. Keista, Pink Floyd’ams tai pavykdavo su puikiais ir gražiais sąskambiais. Pats grojimas taip pat primityvus, kaip antras golfas. O, bet , tačiau nevaidinu muzikos profesionalo, užtat ir sakau – jausmas. Kaip ten su jų žinom yra iš tikro – nežinau. Bet tikrai girdėjau dainų, kur buvo ne daugiau 4-5 akordų (bėje tarpusavyje nederančių). Gal čia taip turi būt, gal čia toks šiuolaikinis menas, gal aš tundra nieko nesuprantu, bet man nepatiko.
Antra blogybė: na gal čia mano toks nerafinuotas, praščiokiškas požiūris, bet esu šventai įsitikinęs, kad muzika turi teikti teigiamas emocijas. Black Mountain man kėlė norą išjungt kompą ir kuo greičiau eit kur nors pakvėpuot grynų oru. Kitaip tariant veikė slegiančiai. Na taip, psichodelika tai ne rokenroliukas baliui, bet toks dvasinis mazochizmas man ne prie širdies. Tai ir yra pagrindinė priežastis, dėl ko niekada labai nesižavėjau psichodelika.
Trečia blogybė: nemėgstu aklo kopijavimo. Kad Black Mountain atvirai “semiasi įkvėpimo” iš visų mano ankščiau minėtų psichodelikos meistrų – suprantama, bet tai, kaip grupės vokalistė (šiaip pagrinde dainuoja vyrukas, bet kai kurias dainas atlieka mergina) kopijuoja Bjork dainavimo manierą ir balsą – vertės grupei tikrai neprideda. Originalumas yra vertybė, tad jei jau taip išėjo, kad turi panašų balso tembrą į Bjork, tai bent pasistenk dainuot kažkaip kitaip….

Na iš esmės, kaip ir viskas. Tiek vienas, tiek kitas albumas nepaliko praktiškai jokio teigiamo įspūdžio. Gink Dieve neperšu niekam savo nuomonės – sekmės Jum jei tik Black Mountain Jum patinka. Tikrai geriau už Radžį Bet man tokios muzikos geriau jau nebūtų (tokiai kategorijai ir priskyriau šį straipsniuką).

Na o čia Jūsų teismui: Black Mountain – Druganaut

p.s. ką aš žinau, gal prisišniojus LSD ir sueina – nebandžiau