Šiandien visą mielą dieną fone groja ”The Best Of Simon and Garfunkel”.
Dirbant labai gerai sueina jų melancholija (nors yra ir greitų gabalų, kaip jų žymiausiais hitas Mrs. Robinson, bet vistiek viskas atsiduoda lengvumu ir ramumu). Ramiai, atsipūtęs maigai kompo klavišus ir turi sau gerą nuotaiką 
Na gal apie Simoną ir Garfunkelį plačiau kokį kitą kartą. Pasakysiu tik tiek, kad tai du talentingi bičai, paleidę į pasaulį daug geros muzikos ir padarę didelę įtaką šiuolaikinės muzikos raidai.
Noriu pašnekėt apie štai ką - tai sena muzika (60 tieji jei konkrečiau), bet man nuo to nei šilta, nei šalta. Man muzika galiojimo termino neturi. Tai ne grietinė ir ne paštetas - nerūgsta ir negenda. Tačiau panašu, kad tokių kaip ašei nėra daug.
Dažnai jauni (mano amžiaus) žmonės, pamatę kai kuriuos mano kompaktus, išvertę akis klausia - “tau patinka tokios senienos”? Nu patinka….. Ir ne tik senienos, patinka ir naujienos. Aš apskritai neskirstau muzikos pagal jos amžių. Muzika mane arba kabina, arba ne. Koks skirtumas kiek jai metų……?
Na gerai, aš suprantu, kad paaugliui yra ne lygis klausytis to, ko klauso jo tėvai. Bet iš paauglystės juk išaugama, o senesnės muzikos suvokimas, kaip kažko neįdomaus ir neaktualaus - išlieka. Vėliau žmogus jau nebepriima ir naujų muzikos stilių, nes tiesiog nesugeba suprast kitokios muzikos, nei klausė rukydamas pirmą cigaretę….
Ką Jūs apie tai manot? Ar muzika turi galiojimo terminą? O gal ji iš tikro su laiku praranda savo žavesį, tik aš dundukas to nesuprantu?
Pabaigai siūlau Jums paklausyt tų pačių “Simon and Garfunkel” dainą “The Sound of Silence”.
Melodija tikrai turėtumėte būti girdėję (Kazlas perdainavo ), o žodžius paskaitykit - gal patiks. Bėje tai daina “ikvėpta” J.F. Kenedžio nužudymo.
Na tai kaip, prarūgsta ta muzika su amžium ar ne?
5 comments
Comments feed for this article
December 21, 2007 at 8:43 pm
murbekas
Visiškai sutinku su autoriumi. Muzika iš tiesų neturi galiojimo termino. Tiksliau sakant, sensta tik popsas, o gerai muzikai amžius nebaisus. O kas mano priešingai, yra masinės kultūros aukos. Deja, tokių labai nemažai, bet nieko čia keisto - televizija ir kitos purvasklaidos priemonės daro viską kad tik nudegradint žmones, paverst juos tokiais, iš kurių visokie britnėm ir timberleikais prisidengę seni perdylos galėtų melžti pinigus. Tokia jau ta realybė… vienintelis būdas pagerinti padėtį - šviesti visuomenę.
December 22, 2007 at 8:44 am
zibaila
Iš tiesų gera mintis dėl ‘popso”. Na, tarkim, kokius Rolling Stones ar Bitlus karts nuo karto gali išgirst per radiją - jie tapo klasika. O kas iš šiuolaikinio popso taps klasika? Ar gros radijas Timberlake’a po 40 metų? Kažkodėl abejoju…….
December 22, 2007 at 2:18 pm
Adis
Na nesutinku dėl muzikos ir tėvų santykio. Aš savo melomaniją pradėjau būtent nuo tėvų klausomos muzikos. Žinoma, vėliau klausomas žanrų ratas išsiplėtė, pradėjau klausyti ir tai, ko jie nebegalėjo suvokti ir įvertinti (tas pats metalas, paskutiniuoju metu - eksperimentika), bet maištauti muzikos klausymu? Kažkaip įdomiai skamba. Nebent gal tuo atveju, kai tėvai ką nors primygtinai bruka (pvz. patys būdami profesionalūs rimtosios muzikos atstovai, niekina viską, kas ne klasika)? Laimei, man nieko tokio panašaus nebuvo.
O dėl muzikos senimo - nelabai matau prasmės iš viso apie tai kalbėt, juk atsakymas akivaizdus
December 22, 2007 at 6:10 pm
zibaila
Na tada tu išimtis iš taisyklės - dažniausiai paauglystej neitinka niekas, ką mėgsta tėvai. Muzika ne išimtis. Man, matai, buvo atvirkščiai - aš pradėjau nuo metalo (galima sakyt, kad tai irgi buvo savotiška maišto forma) ir tik vėliau atradau, kad egzistuoja ir kitokia muzika.
December 25, 2007 at 11:03 pm
Eglė iš Dangaus Cirko
hmmm. man atrodo, jog šitas ‘jaunimo ir tėvų skonio bendrumas’ priklauso visų pirmiausiai nuo to jaunimo ir tėvų santykių tarpusavyje. jei tėvai kategoriški, konservatyvūs, savo vaikų nesupranta (dėl ko dažniausiai ir kyla pykčiai), tai ir jų atžalai bus vis smagiau mėgti/domėtis/pan. kažkuo visiškai priešingu, su ne itin suprantamais tėvais asocijuojamu dalyku.
aš asmeniškai niekad nesipykau ir nesipykstu su savo tėvais (pastaba: mano amžius pats tas, kuriame tėvams dažniausiai kyla problemos dėl jų pačių vaikų), o muziką mylėti ir gerbti mane išmokė būtent jie. iš pradžių užtekdavo tik klausyti tėvų milimų kompaktų ir lydėti juos (tėvus, ne kompaktus :P) į muzikines parduotuves; vėliau jau ir pati užsidėdavau vieną kitą, o šiuo metu vos tik turiu daugiau pinigų - jie veikiausiai iškeliauja į muzikos Bombos kišenę. natūralu, kad jei jau muzika domėtis ėmiau būtent tėvų dėka, daug labiau vertinu ir mėgstu senesnius laikus (mano mylimiausia muzika gyveno 1970-1990 m. laikotarpyje). prieš maždaug metus buvau gerokai labiau nusistačius prieš šiuolaikinę muziką, nei esu dabar. nežinau dėl ko, gal iš esmės čia šitoks protestas prieš timber- -leikus ir -landus buvo, bet su laiku praėjo, ir dabar šitokios muzikos vargiai paisau, o jei kas ima aiškinti apie gerumo nebuvimą šiuolikinėje muzikoje, imu karštai diskutuoti ir argumentuoti tikrai labai vykusiais puikios, o svarbiausiai šių laikų muzikos pavyzdžiais.
aišku, muzikos kiekio ir kokybės santykis gerokai pakitęs lyginant šiuos laikus su, kad ir jau mano minėta data. iš šito seka dar viena sauja temų apie “technologiškėjantį” pasaulį ir žmoniją, apie vertybių ir pirmenybių kitimus, take whatever you like, there’s quite a lot to take from
čia, manyčiau, jau toks dėsnis. visa, kas geriausia, manau jau sukurta ir tapę klasika (arba nebūtinai) ir pagrindinė to priežastis - pirmumas. kitaip sakant, sunku (ir ar prasminga?) iš naujo kurti peniciliną, atradinėti Ameriką ir pan.
taigi išvadoje:
1) muziką buvau linkusi skirstyti į seną ir naują = gerą ir blogą, dabar tapau daug demokratiškesne ir pati mėgstu nemažai šiais laikais sukurtos muzikos;
2) visa, kas tobula - jau buvo sukurta, ir sveikinu tuos, kurie visgi sugeba atrasti save muzikoje ir sukurti kažką Tokio, kažką naujo, ypatingo ir puikaus.