Visai netyčia youtubei užtikau naują Shakin’ Stevens’o klipą. Kas nežinote, tai Shakin’ Stevens yra (buvo?) toks rokenrolinio popsiuko (arba popsinio rokenroliuko
) muzikantas iš Velso. Buvo baisiai populiarus 80 taisiais. Vieni jo nemėgo dėl akivaizdaus Elvio kopijavimo, kiti labai mėgo, sakydami kad Šeikis tiesiog mėgsta Elvį ir jo laikų muziką, tad panašumai visiškai suprantami. Šeikis yra išleidęs krūvą hitais tapusių dainų (kas nežino jo iki blogumo per visus galus, per Kalėdas leidžiamo “Merry Christmas Everyone”?) ir beveik visos jos buvo linksmo, neįpareigojančio rokenroliuko stiliaus.
Kad netuščiažodžiaut imkim ir pažiūrėkim:
Juokinga? Na prisipažinsiu ir aš šypsojausi bežiūrėdamas. Na bet juokingai jis atrodo ar ne - nuteikia linksmai ir kartais tokios muzikikės tikrai norisi. Tai va toks tas Šeikis ir buvo mano atmintyje. Iki šiol…..
Na kas čia dabar? Ne aš ne apie tai, kad čia eilinis, niekuo neišsiskiriantis ir nekabinantis gabalas. Visiems muzikantams pasitaiko tokių paleist į pasaulį. Kas nutiko su stilum? Kur tie juokingi Elvio judesiukai, kur rokenroliukas, kur blizguciai ir baltos lakierkos? Na nusispjoviau (paskui nuvaliau) ir pamiršau. Ale vėliau pradėjau mastyt:
- Ar gerai, kai muzikantas iš esmės tik pataikauja savo seniems gerbėjams ir nekeičia stiliaus, nors širdis, protas ir amžius diktuoja visai kitokį supratimą apie muziką?
- O gal, vistik, reikia likti tokiam, koks buvai, nes būtent tokį tave žmonės žino ir prisimena. Jei jau nebegali - nebemuzikuok iš viso?
- Ar mažai pavyzdžių, kai grupės/atlikėjai bando keisti savo stilių atsižvelgdami į nūdienos madas? Tokia transformacija, ko gero ir yra pati blogiausia.
Vienu žodžiu filosofija. O filosofija, kaip mane per filosofijos paskaitas mokė, yra atsakymo ieškojimas, o ne pats atsakymas.
Kaip Jūs manot? Kas yra vertybė muzikoje - savo firminio stiliaus išlaikymas (senų gerbėjų išlaikymas), keitimasis sulyg madom (naujų gerbėjų atsiradimas) ar keitimasis sulyg savo amžiumi ir muzikos suvokimu (ir davimas peno paburbėjimams ir apmąstymams tokiems perdyloms, kaip aš)? Ar Jūs norite, kad Jūsų dabar mėgiami muzikantai ir po 20 metų grotų tą patį, o gal norite, kad grotų tai, kas tuo metu bus ant bangos, ar geriau tegu groja tai, ko jiems norėsis, nors Jums tai gali visiškai nepatikt.
Pafilosofuojam a?

11 comments
Comments feed for this article
December 17, 2007 at 6:24 pm
Eglė iš Dangaus Cirko
įdomi čia tema
paties Stevenso nelabai pažįstu kūrybos, bet mačiau namie mėtosi kažkoks cd, sakė tėvai per tūsiukus anksčiau leisdavo hehe.
va, o dėl tavo šitos filosofijos.. manyčiau, tai priklauso nuo apskritai to, kokį rezultatą gauna grupė. įkisišiu kaip pavyzdį labai įdomų (gal iš pirmo žvilgsnio nelabai, bet kai pasigilini pasidaro daug aiškiau) pavyzdį - vieną savo mylimiausia paskutiniu metu tapusią grupę Duran Duran.
1981 m. vyrukai išleidžia linksmą, nušlifuotą bet kartu labai smart albumėlį Duran Duran. skambesys kiek pasunkėja sekančiam albume Rio. trečiame albume nariai nusprendė daugiau koncentruotis ant synth ir dance harmonijų. kadangi grupės nariai darė pertrauką ir užsiiminėjo savais darbais, po trijų metų susibūrus tik 3/5 grupėms buvusių projektų įtaką aiški - 4-asis DD albumas new wave+funk mišinys. penktas albumas išvis kažkoks keistas. dar sekantis - vėl šioks toks grįžimas prie ritmų ir pan. 1993 m. išėjęs Duran Duran 2 - vadinamas grupės ‘adult contemporary’ albumu. 1997 m. albume Duranai įmaišė ant bangos buvusio industrialo, britpopo ir kt. muzikos stilių. 2000 m. darbas išvis kažkoks neaiškus melodingas, bet sunkus pop rokas (skamba durnai bet..). sekantys du grupės albumai aiškiai įtakoti tų metų madų ir pan. esmė tame, kad nors ir nei vienas Duranų albumas neprimena prieš tai buvusių, kažkas juos labai sieja, ir kiekviename albume to Duraniškumo taip netrūksta, kad negaliu šitu brupžu atsistebėt
paėmiau Duranus kaip pavyzdį, todėl kad mėgstu manyti, kad jų kūryboje nusimanau, bet neabejoju, kad yra daugiau panašiu keliu einančių grupių. apskritai, man patinka, kad grupė daro tai, ką nori patys daryti, o ne taikosi prie savo gerbėjų ir mąsto, kad jei jau pabandys kažką skirtingo sugrot, bus visiškai nurašyti.
atsiprašau už šitokį ilgą komentarą
December 17, 2007 at 6:30 pm
Eglė iš Dangaus Cirko
..taip esu apsėsta tų Duranų paskutiniu metu, kad visai ir pamiršau, kad galėjau kaip pavyzdį duoti ir Jethro Tull, ir Supertrampus, ir Sparks ir netgi Genesis, nors Genesis stilių kaitą aiškesnė - du progresyviausi nariai išėjo, ir nuvarė likę trys grupės nariai į visokias Mamas ir Invisible Touch
December 17, 2007 at 6:55 pm
zibaila
Na del Duran nelabai ka galiu pasakyt, nes nelabai gerai juos pazystu, bet pastebejimas taiklus. Isties yra grupiu kuriuos nuolat keiciasi. Kaip ir mineta (mano megiama) Jethro Tull - na man asmeniskai geriausiais ju “vidurinysis”, keltiskasis “Songs from the wood” periodas. Kitur jei ne Andersono fleita, nelabai atskirtum, kad tai ta pati grupe. Na del Genesis tai velgi skonio reikalas - man asmeniskai ju popsinis Collins’o periodas kazkoks mielesnis nei progresyvusis Gabrieliaus.
Ir kokia isvada? Na persasi tokia, kad ar muzikantas keisis, ar nesikeis vistiek atsiras bambanciu. Pirmu atveju jis bus kaltinamas pataikavimu masems, madoms, pinigams ir dar velniai zino kam, antru atveju jis bus kaltinamas stagnacija…. Ech sunkus tu muzikantu gyvenimas.
Paimkim klasikini didelio pasikeitimo pavyzdi - Metallica. Visi seni gerbejai unisonu klyke (ir kartais dar tebeklykia) kad grupe po blacko nupopsejo, nulengvejo, nusikomercino ir pan. Nesigincyju - muzika tapo komerciskesne. Bet kodel nieks nesusimaste, kad galbut jie subrendo, paseno, galu gale pasidare turtingi, solidus dedes - jiems ta laukine thrasho nergija tapo nebeaktuali…. Eme grot ramesni roka. Kame cia problema?
December 17, 2007 at 8:29 pm
kobe8
Na sunkus klausimas… Paprastai stengiuos nekritikuot grupiu del muzikos keitimosi, bet visokiu atveju buna.
O del Metallicos pritariu 100%. As apskritai negaliu suprast kaip galima sakyt kad jie pakeite stiliu vien del pinigu zinant fakta, kad visokiu Load, Reload buvo parduota zymiai maziau uz klasikinius Thrashinius albumus.
December 17, 2007 at 8:46 pm
zibaila
Na paimkim 100% sukomerciskejimo pavyzdi - ZAS (jie ir patys neslepia, kad varo popsa del pinigu). Is pradziu jie buvo kieti metalistai su repo priemaisom. Ju albuma “Doze” paauglystej klausydavau istisai. Patapo pigaus popsiuko grupele. Bet tai ar galima juos smerkt? Is metalo nelabai pragyvensi (o jei ir pragyvensi, norisi gyvent gerai, o ne tik pragyvent), kitos veiklos jie nemoka, na ir daro sau popsiuka, kad turetu pinigu. Visiskai banalu, bet ar smerktina? Turet pinigu labai normalus noras, o jie juk nevagia, nezudo, neprievartauja - jie kuria popsa. Kai saka nepatinka - neklausyk, bet dergt nelabai matau uz ka. O daug pamazgu ant ju tam tikri sluoksniai zmoniu ispyle…..
December 17, 2007 at 10:11 pm
O taip
Ji suuuuka, gyvenimo ratu
December 18, 2007 at 9:33 am
zibaila
Nu jo, jo ten visokie Staskos, Vyciokai ir pan.
December 19, 2007 at 9:32 pm
murbekas
Kobe8:”As apskritai negaliu suprast kaip galima sakyt kad jie pakeite stiliu vien del pinigu zinant fakta, kad visokiu Load, Reload buvo parduota zymiai maziau uz klasikinius Thrashinius albumus.”
Noriu šiam teiginiui paprieštaraut. Metallica stilių pakeitė PRIEŠ išleisdami Load ir Reload. Kaip galima pirma išleisti albumą, o PO TO sukurti to albumo stilių. Čia būtų tas pats kaip valgyti kepsnį paršiuko, kuris bus paskerstas tik po trijų metų. Metallica juk nežinojo kiek parduos albumų. Taip, kad šitas Tavo pasakymas nelogiškas visiškai.
O kas dėl temos, tai manau vienintelis teisingas kelias atlikėjui yra trečiasis. Ty groti TIK tai kas jam pačiam patinka ir keisti grojamą stilių kartu su savo pasaulėžiūra. Visada ką nors darant, reikia jaustis patogiai - tokia pagrindinė meno taisyklė. Lygiai tiap pat ir muzikantas turi kurti tokią muziką, kuri jam pačiam patinka ir yra aktuali, nes priešingu atveju šlamštas gaunasi. Kad ir ta pati Metallica. Klausant Black, Load ar Reload bent jau man susidaro toks įspūdis, kad jie groja per prievartą. Reload jau ant tiek nuobodus, kad per visą savo (tiesa trumpą) gyvenimą sugebėjau iki galo išklausyti jį vos 2 kartus, ir trečią kartą neklausyčiau nė už ką. Nieko keisto, kad naujesnioji jų kūryba buvo ne tokia pelninga kaip thrash’o laikotarpio albumai.
December 25, 2007 at 10:41 pm
Eglė iš Dangaus Cirko
tarp kitko man labiausiai patinkantys Jethrai - irgi iš Songs from the wood periodo
December 26, 2007 at 2:08 pm
dovaidas
Geriausias variantas yra pasikeisti esant populiarumo viršūnėje, o ne kažkada vėliau kai esi jau niekam neįdomus, man geriausias pavyzdys - radiohead. O šiaip aš už pokyčius, nes man asmeniškai pvz ankščiau mėgtas M.Knopfleris labai užkniso - viena po kito kas 2 metai kepa vis tokius pat albumus, kurių neatskirsi vieno nup kito, tokie tai užknisa greit, realiai jau ir grupė, kurios stilių galima kaip nors vienu žodžiu apibūdinti jau yra pakankamai neįdomi.
December 28, 2007 at 9:17 pm
Mark Knopfler - ramybė ir nuoširdumas « Allegro
[...] TOS NEREALIOS GITAROS…… O nėra. Bet paskui prisiminiau savo ir Jūsų senesnius pamąstymus ir tas albumas nušvito visai kitom spalvom. Po velnių gi žmonės keičiasi! Ir vistik puiku, [...]